Atlikėjo jaudulys

Kažkoks nepaaiškinamas atlikėjo jaudulys. Kai tai tampa rutina, vis tiek atsikratyti susijaudinimo nepavyksta! Daugelis žymių atlikėjų apie tai prisipažįsta. Sako, kad tai normalu ir netgi padeda tinkamai atlikti kūrinį. O jei vis dėl to sunku valdytis, jie jau moka išsisukti, jog niekas net nepastebi jų susijaudinimo :)

Aš tai neįžymi :), bet irgi tai patiriu. Mes su Sergėjum dažnai vedame šlovinimą bažnyčioje, tai kas kart su tuo susiduriam.

O kai studijavau universitete kartais jaudulys būdavo toks stiprus, net paralyžiuodavo! Nors ir gerai išmoktas kūrinys kažkur išplaukdavo :) Čia irgi menas išmokti valdytis! Ypač sunku, kai žinai, kad tave vertina.

Serioginas irgi anksčiau grodavo baruose (ir dar manau gros :)), tai irgi visa tai supranta.

Universitete darydavau sau mielą dalyką: atlikinėdavau savo kūrybos dainas. Buvo toks nuostabus dėstytojas, kuris suteikė tokias galimybes. Malonu prisiminti tuos laikus - kūrybos lėksmą :)! Tai tas jaudulys visai kitoks - malonus, nes natūraliai daliniesi savimi...