Sunku...

Kai susiduri su mirtim, viskas kažkaip atrodo kitaip...
Norėčiau gyventi taip, kad bet kokios mirties akimirkoje nieko nesigailėčiau...
Kai realiai pajauti, jog galėjai padaryti tą ar aną, širdis plyšta iš skausmo...
Kai mąstai, jog nuolat susidursim su ta nesuvokiama galia, iškyla visos geriausios intencijos ir vertybės, kad tik ji nebūtų netikėta! Turiu omeny, norisi būti pasiruošusiai tam susitikimui.
Gerai, kai yra amžinybė, bet ar visi ten nukeliausime?.. Čia irgi skausmingas klausimas!..
Kažkada su Serioginu diskutavom apie tai, ką darytume, jei mums liktų mažai laiko gyventi, pvz., tik mėnuo? Labai geras pratimas! Tai parodo, kaip reikėtų stengtis gyventi kiekvieną dieną! Tada visas pasaulis atrodo visai kitaip...