Pasitikėti savim... tikriausiai, tai savęs priimėmimas, parodymas. Bet kieno pagalba mes priimame save, jei ne per santykį su kitais, per kitų pagarbą, priėmimą, meilę... Kai tuo tarpu, visumoje priimta savimi pasitikėti nekreipiant dėmesio į kitą ir darant vsa, kas užsinorima. Bet tai juk yra daugiau gynyba, nei laisvė. Baimė, kad kitas nepriims.
Man atrodo, kiekvienas žmogus kažkame nesaugus. Tai ar apie pasitikėjimą savimi gali eiti kalba? Kai analizuoju save, matau, jog taip skirtingai ir nenuspėjamai reaguoju į dalykus. Tai parodo, kad negaliu būti sau centras. Pati sau esu nepatikima :)
Jei pasitikėjimas nukreiptas į kitą (geriausiai jei į TOBULĄ ASMENĮ-Dievą), tada lengviau atleisti sau, iš naujo rasti ramybę ir žygiuoti toliau. Jei turėčiau pasitikėti tik savim, tai greit pasismerkčiau daugelyje situacijų. Ir ne dėl to, kad noriu blogai elgtis, bet atvirkščiai - nenoriu! Bet vat čia ir esu vargšas žmogus. Tai kaip čia su tuo pasitikėjimu savimi?
Juk aš kažkada numirsiu. O gal susirgsiu, kad reiks nuolat gulėt patale. Į ką tada pasitikėjimas nukryps?..
Ar krikščioniškoje terminologijoje yra tokia sąvoka? Biblijoje praktiškai viskas visų pirma nukreipta į pasitikėjimą Dievu ir dėmesys į artimą, o ne į save. Joje labai aiški ta kasdieninė žmogaus realybė! Ir tas tikėjimas / pasitikėjimas savimi, mano matymu, kyla tik iš GYVYBĖS ŠALTINIO - KRISTAUS. JIS tas, kuris panaikina kaltę.
Jei nori pasitikėt savim, tai mano supratimu, kaltės neturi būti. Jei jautiesi, jog neturi visiškai kaltės, tada niekuo nenusikalsti. O jei taip iš ties manai, - tai apgaudinėji save ir kitus...
Man atrodo, kiekvienas žmogus kažkame nesaugus. Tai ar apie pasitikėjimą savimi gali eiti kalba? Kai analizuoju save, matau, jog taip skirtingai ir nenuspėjamai reaguoju į dalykus. Tai parodo, kad negaliu būti sau centras. Pati sau esu nepatikima :)
Jei pasitikėjimas nukreiptas į kitą (geriausiai jei į TOBULĄ ASMENĮ-Dievą), tada lengviau atleisti sau, iš naujo rasti ramybę ir žygiuoti toliau. Jei turėčiau pasitikėti tik savim, tai greit pasismerkčiau daugelyje situacijų. Ir ne dėl to, kad noriu blogai elgtis, bet atvirkščiai - nenoriu! Bet vat čia ir esu vargšas žmogus. Tai kaip čia su tuo pasitikėjimu savimi?Juk aš kažkada numirsiu. O gal susirgsiu, kad reiks nuolat gulėt patale. Į ką tada pasitikėjimas nukryps?..
Ar krikščioniškoje terminologijoje yra tokia sąvoka? Biblijoje praktiškai viskas visų pirma nukreipta į pasitikėjimą Dievu ir dėmesys į artimą, o ne į save. Joje labai aiški ta kasdieninė žmogaus realybė! Ir tas tikėjimas / pasitikėjimas savimi, mano matymu, kyla tik iš GYVYBĖS ŠALTINIO - KRISTAUS. JIS tas, kuris panaikina kaltę.
Jei nori pasitikėt savim, tai mano supratimu, kaltės neturi būti. Jei jautiesi, jog neturi visiškai kaltės, tada niekuo nenusikalsti. O jei taip iš ties manai, - tai apgaudinėji save ir kitus...
leisiu sau pakomentuoti. mano nuomone, pasitikejimas savim yra tiesiog psichologinis zmogaus apibudinimas. ir krikscionys, kaip ir visi zmones, vieni pasitiki savimi, kiti ne. didziausia itaka tam augant daro tevai ir pirmoji aplinka, auklejimas. velesnis pasitikejimas Dievu, manau, palaiko vienu pasitikejima, o kitus gydo is neorumo, saves negerbimo ir nepasitikejimo.
AtsakytiPanaikintiJo, sutinku su Tavim. Ir dažniausiai, žmonės būna nepasitikintys, nors atrodo kitaip. Kaip Tu ir sakai, dažniausiai tokia tėvų įtaka!
AtsakytiPanaikinti