Įdomu, kad atsivėrimas atveria kelią ir sužeidimui. Tiek daug baimės parodyti save. Kažkaip tas polinkis gyventi stereotipais žymiai paprastesnis, bet jame tiek daug nelaisvės. Juk grožis ir yra skirtumuose, vienas kito pažinime, patirtyje! Čia atsiskleidžia ir laisvė bei žmogaus drąsa būti tokiu, koks esi; būti tuo vieninteliu, unikaliu. Išties nereitai būna nelengva priimti ryškius išskirtinumus. Vat čia ir slypi žmogaus suvaržymas. Atrodo žymiai lengviau kai viskas aišku ir savo vietose... Kito žmogaus išskirtinė patirtis gąsdina. Neaišku, nei kaip elgtis, nei ką sakyti. Baimė tiesiog priimti, nes vėl sustojam ties savim - ką pagalvos? nenoriu, kad ir man taip būtų! pavargau ir t.t.
Kiek daug žmonių išoriškai atrodo nepriekaištingai, bet kas dedasi viduje... kartais tas kontrastas mane pritrenkia!
P.s. mintys kilusios iš vakarykščio mūsų bendruomenės kurso apie vertybes.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
O taip... Atrodo, kad kartais ištirpsti aplinkoj, nes nepasakai ką galvoji, kaip tau atrodo, jaudiniesi, kad būsi atstumtas, nes galvoji kitaip. Bet kai vieną kartą pabūni savimi, viską išdedi ką galvoji, tada geriau pasidaro. Pastebėjau, kad ir kiti žmonės tada kitaip į tave žiūri, neatsumia, atvirkščiai, priima tokį, koks esi. Nes iš tikrųjų mes visi esam labai nuostabūs žmonės, bet kartais tas nenatūralumas gadina viską.
AtsakytiPanaikintiTiesą sakai, Živile!
AtsakytiPanaikinti