Dažnai neprisileidžiam prie savęs netgi pačių artimiausių! Todėl kad nenorim? Ne, manau, kad kiekvienas trokšte trokštam artumo! Čai vėl, kaip dažnai savo žodyne naudoju, - žmogiškumas! Pažeistas žmogiškumas: buvom įskaudinti, nemylimi, neįvertinti... Bijom, nes praeities patirtys užblokuoja. Visą gyvenimą laisvintis ir laisvintis iš preities patirčių, kurios nuolat iškyla. Aišku, pirmiausiai reikia atpažinti, pagauti, įvardinti, kad pradėtum laisvėti.
Žmonių tarpusavio artumas... Tobulas?.. Kaip norėčiau, kad tai, ką dabar turim su Sergėjum niekada nesibaigtu! Manau, kad tai įmanoma, nes mūsų neišsenkantis ŠALTINIS... Kai turi iš ko semti, ir kai yra, kas pirmas žengia į tave, sušyli ir laisvėji. Juk būti arti, tai reiškia nuolat sekti paskui kažką, į kažką... Veiksmas reikalaujantis jėgų, astidavimo, rizikos, kad būsi sužeistas... Bet, tikriausiai niekas nesiginčys, kad tai yra verta!
Būti artume, tai visų pirma, atiduoti save! Dalintis viskuo: jausmais, patirtimis, dovanomis ir kt. Ech, kaip tai nėra lengva, bet taip palaiminta! Lengva tada, kai pirmiau eina į tave. Atsakyt lengviau, nei žengti pirmam.
Mąstydama apie žmogų, suvokiu ir dėkoju Viešpačiui už tą nuostabią kūrybą. Kaip mes fantastiškai sukurti! Ir noriu verkti, kai nuolat susiduriu su pežeistu žmogiškumu, kuriame tiek daug nevilties, skausmo, neapykantos... Nesibaigianti įtampa! Ar tikrai nesibaigianti?..
Jei neturėčiau artumo su Kristum, ar būčiau tokia, kokia šiandien esu? Ar turėčiau tai, ką šiandien turiu?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą