Pašaukimas...

Šiandien perskaičiau labai faina http://www.katalikuleidiniai.lt/ reklamuojamos knygos ištrauką. Ten mama aprašo savo kasdieninius išgyvenimus; apie tai, kaip kartais norisi pabūti vienai su arbatos puodeliu. Tačiau to padaryti nepavyksta dėl šeimos kasdienybėje esančių vaikų.
Skaičiau ir buvau labai paliesta! Labai aiškiai pamačiau kaip svarbu įsivardinti ir nuolat prisiminti savo pašaukimą. Kartais taip jaučiuos pavargus nuolat sukdamasi virtuvėje... o kai atsiras dar ir mažylis?..
Kai užmiršti, kad esi pašaukta būti nuolankia ir rūpestinga bei mylinčia žmona (vėliau, jei Dievas duos, gal ir mama), tai ir kankiniesi, nusivili... O kai rūpinuosi iš meilės, o ne prievolės ar kitokių motyvų, tada ateina džiaugsmas ir vidinis pasitenkinimas gyvenimu.
Tai toje knygoje irgi rašo, kad tos moters vaikų meilė jai patraukia savanaudiškumą ir suteikia jėgų toliau atiduoti save...