Per vestuves iš Dariaus ir Rūtos gavom tokią vestuvinę gėlę vadinamą Stephanotis. Savo supratimu besirūpindama ir stebėdama jo gyvavimą, maniau, kad jis numirs: vienoje pusėje pagelto ir nukrito lapai! Ech, galvojau, jau "chana" mūsų gėlytei. Pradėjau skaitinėti, domėtis. Anot žinovų, jai negerai tiesioginiai saulės spinduliai ir būtinai reikia laistyti į lėkštutę, o ne iš viršaus. Nepadėjo ir šios instrukcijos.Per mūsų bendruomenės šeimų susitikimą šią nelaimę pastebėjo Aušrinė (moterų žurnalo "Tapati" redaktorė): "Tu tik laistyk ją normaliai ir nešk į saulės šviesą!" Ir ką sau galvoji? - užvakar pasipylė lapeliai! Taip gaila, kad net nepastebėjau šio proceso, nes jau buvau gėlytę pasmerkus. Tai buvo toks stebuklas, kai pamačiau, kad ji gyvena ir veši :) Krykštavau Serioginui visą vakarą :))))
Vot, ką pradėjo reikšti namai, jų jaukumas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą