Iš savęs...

Kaip nelengva nuolat save atiduoti... Iš karto kyla abejonės, baimė, kad pasinaudos. Norisi principo "aš tau, tu man". Bet jei pažvelgus giliau, dovanoti save, tai atgaivinti save. Kai vyksta apsisrendimo procesas - aukotis, ar ne, - taip neatrodo. Tačiau po šio didžio veiksmo, į širdį pasipila džiaugsmas ir pasitenkinimas. Aišku, kalbu apie tokį santykį, kai tave priima, įvertina ir save dovanoja taip pat. Tai tikriausiai ir yra meilė!
Man atrodo mes esame sukurti kitam, o ne patys sau. Tai reikštų, atsiduodami artimui, mes visiškai atskleidžiame save...