Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, - tai žinau labai gerai. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse - tavo akys matė mane dar negimusį.  Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi. Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug! Mėginu jas suskaičiuoti - jų daugiau negu smėlio grūdelių. Ir net jei ir jų galą pasiekčiau,vis dar su tavimi tebebūčiau. (Ps 139, 13-8)

Pirma mintis, kuri užlieja mąstant apie motinystę ir tikėjimą - tai šios psalmės eilutės. Jos tobulai atspindi Dievo žmogaus sukūrimo stebuklą, santykį su savo vaikais ir gyvenimo sunkumus. Tad šis mano pasidalinimas bus lyg širdies minčių lietus, kuris, tikiuosi, švelniai palies ir jus!

Netobulumas tobulume

Viešpaties stebuklas žmoguje! Prieš tapdama motina nesusimąstydavau arba, tiksliau kalbant, nesuvokdavau taip giliai žmogaus kūrimo stebuklo nuo pat prasidėjimo įsčiose iki brandos ir senatvės. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks tai nuostabus ir nesuvokiamas stebuklas! Būti mama - tai būti šalia tobulumo netobuloje kasdienybėje!

Išvysti ką tik atėjusio mažylio akis - realus susitikimas su TUO, kuris tiek daug meilės į tai įdėjo. Neįtikėtina, kad šalia nežmoniško skausmo, toks nuostabus reginys! Ar nekeista, kad iškentusi gimdymo skausmus moteris vėl nori gimdyti? Panašu į Amžinybę, į kurią keliaujame. Man atrodo, kad taip panašiai Kristus laukia kiekvieno iš mūsų.

Dievo vaikas

Esu motina, bet tuo pačiu pati esu Dievo vaikas. Per mamos santykį su savo vaiku, atsiskleidžia Viešpaties požiūris į kiekvieną iš mūsų. Būti vaiku - patirti gyvenimo džiaugsmą ir atsistoti Dievo Tėvo meilės akivaizdoje: būti Jo atleidime, apsaugoje ir rūpestyje... Nors ir kiek daug vaikutis tau nusikalstų, vis tiek nenustoji juo žavėtis! Argi tai nenuostabu?

Pagalvojus apie vaiko augimą, žymiai lengviau suvokti dvasinę brandą. Perėjimas iš vaikystės į brandos metus labai aiškiai atspindi ir tikėjime. Žmogus tampa savarankiškesnis ir geriau suvokia Dievą kaip Tėvą. Tik patikėję savo gyvenimą Kristui, jaučiame nuolatinę tikėjimo bendrakeleivių paramą, patiriame daug išgyvenimų, kurie mus įkvepia ir veda. Tačiau kuo toliau, tuo labiau tikėjimas bręsta ne tik dėl įgytos patirties, bet ir dėl gyvenimo vadovaujantis krikščioniškais principais, dažnai pasiaukojimu ir ėjimu į priekį vadovaujantis Tiesa.

Nors dukrai tik treji, bet jau dabar susiduriu su tuo, kad ji atsiskiria nuo manęs ir tampa vis savarankiškesnė. Aplanko dvejopi jausmai. Kartu su ja džiaugiuosi, nes toks ir yra motinystės ir tėvystės siekinys. Trokštame, kad vaikutis užaugtų savarankišku, pasitikinčiu ir džiaugsmingu asmeniu. Kita vertu, taip nesinori vaiko paleisti. Kaip gera, kai mažiukė arti, kai gali bet kada apsaugoti, padėti. Tas artumas labai, labai brangus! Tai išgyvendama, aiškiai matau, kad Viešpats žavisi ir brangina artimą santykį su mumis. Leisdamas mums būti savarankiškiems, suteikdamas pasirinkimo laisvę, JIS nuolat stovi šalia ir išskėstom rankom laukia. Kaip sustiprėja Dievo artumas ir Jo meilės suvokimas, kai realiai tai išgyveni su savo Stebuklu kasdienybėje. Juk tai ir yra motinystės ir tėvystės pati tikriausia išraiška, kuri atspindi tobuląjį TĖVO atvaizdą!

Gyvenimo sunkumai

Auginti, mylėti ir ugdyti savo atžalą, mano galva, pati didžiausia gyvenimo mokykla ir tikėjimo ugdymas. Mano draugė yra pasakiusi, kad vaikai yra tarsi svečiai, kuriuos reikia priimti, rūpintis ir išleisti. Labai dažnai suvokiu, kad nuo manęs priklauso tik kruopelytė vaiko gyvenimo, ir tai suvokdama mokausi nuolatinio pasitikėjimo TUO, KURIO rankose esu. Tai reiškia ne vieną ir ne du suklupimus. Kalbėdama apie suklupimus, turiu galvoje gyvenime daromas klaidas, o dažnai ir nuodėmes, kurios turi skaudžias pasekmes. Bet juk ir mes leidžiame savo vaikams kristi, kad po to jų žingsniai sustiprėtų. Stengiuosi savo sunkumus ir nesėkmes patikėti TAM, KURIS mato daugiau, nei aš. Net neabejoju, kad „suklupimų" prasmę Viešpats žino, nežiūrint to, kad mums tikrai dažnai sunku tai suvokti. Svarbu matyti aukščiausią tikslą, t.y. TĖVO artumo ieškojimą ir vaikščiojimą Jo keliais.
Mums patikėta parengti mažą žmogų gyvenimui, bet taip dažnai to pačio GYVENIMO reikia mums. Todėl ieškau GYVYBĖS šaltinio, kad semdamasi iš jo daugiau padėčiau ir mažiau pakenkčiau. Tad tenka prisiimti didelę atsakomybę ne tik už vaikutį, bet ir už save! Kad turėtum ką duoti (ir ne bet ką), turi iš kažkur gauti... Šią temą galima pratęsti Johno Stotto mintimis iš knygos „Šiuolaikinis krikščionis" -  tikintys tėvai turi privilegiją suvokti tikrąją žmogaus esmę, jo laisves ir vertybes.

Žinoti, kas iš tiesų yra žmogus, tai susivokti, kas esi! Jei mes save atrandama ir stengiamės būti savimi - tai didelis palaiminimas vaikams. O tai suteikia tikėjimas. Būti savimi, tokiu, kokį sukūrė Viešpats, tai būti panašiu į JĮ, t.y. pastoviu, tvirtu ir mylinčiu. Iš šių savybių kyla pasitikėjimas ir saugumas. Pasitikėjime ir saugume žydi meile grįsti santykiai - kiekvieno iš mūsų siekinys, ar ne? Tad tik Dievui esu dėkinga už sugebėjimą mylėti. Mylėti - tai save atiduoti.  Visi žinome, jog tai nėra lengva, o neretai beprotiškai sunku, tačiau kokiu atveju - palaiminta!

Prieš akis Kristaus pavyzdys. Štai apie kokį šaltinį aš kalbu. TĄ, kuris įkvepia motinystėje ir palaiko sunkumuose bei išsiskleidžia gražiausiom spalvom. Esu dėkinga Jam už TIKĖJIMĄ!

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo.
Šis straipsnis skirtas konkursui „Motinystės arba (tėvystės) išgyvenimai ir tikėjimas". Kviečiame dalyvauti ir jus!