Kodėl atleidžiu?

Vėl žmonių gyvenimai! Bet ne tokie jau paprasti. Anaiptol, be galo sudėtingi... Aprašydamas kitų žmonių dramatiškus ar net tragediškus gyvenimo momentus, Johann Christoph Arnold knygoje "Kodėl atleidžiu?" lyg bando skaitytojui įrodyti, kad be atleidimo nėra tikro gyvenimo. Pasak pateiktų žmonių istorijų, neatleidimas griauna ne vien asmeninį žmogaus ir jo artimųjų gyvenimus, pykčiu bei kerštu susaistydamas širdį, bet tai ir visuomenės tragedija, gimdanti smurtą, kaip neteisybės išraišką. Visos istorijos gan šokiruojančios ir keliančios vidinį maištą, su tuo gan suprantamu klausimu: "kaip galima už tai atleisti?".

Kiekvienas iš mūsų susiduriame su neatleidimu santuokoje, tėvams, vaikams, draugams... Kaip mes su tuo tvarkomės? Verta susimąstyti ir "neužsikietinti", bet nuolat, kasdien atleisti.

Mano pačios patirtis, kurią labai labai vertinu, ta, kad mes esame su vyru sutarę, kad nenueisime miegoti susipykę. Kartais norisi pabėgti griežiant dantį, ypač, kai vyksta veiksmas. Bet tas principas, kurio dažnai Serioža išreikalauja :), veikia!!! Tada nebūna tų nuosedų susikaupimo momentų, kai norisi viską išlieti. Netgi tai, ko žmogus net nepamena. Tai tik maži dalykai, o knygoje tokios istorijos!!!

P.s. Ačiū, Adončik, ir už šią knygą!!! Stebiuosi, kaip Tu mane pažįsti :)))