Na va, perskaičiau paskutinę pas mane esančią lietuviškai parašytą knygą, t.y. Paulo Youngo "Trobelė". Esu dėkingą už šią dovaną! Kad ir kiek ši knyga sukėlė teologinių diskusijų ir priešprėšų, ši istorija mane palietė. Atmintin įkrito - santykis, o ne taisyklės. Čia pradėjau mąstyti apie santykį ne vien su Dievu, bet ir su žmonėmis, ypač su artimaisiais. Kad per daug vienas iš kito tikimės, o užmirštame, ar net nesistengiame tiesiog būti vienas su kitu.
Aišku, kad tai vieno žmogaus kūrinys ir ne daugiau. Bet jame tiek daug meilės, supratimo, gal net ir atsakymų. Tikrai romano nereikia skaityti, kaip Biblijos, bet "pasiklausyti" ir įvertinti kito žmogaus perteikiamą mąstymą, įžvlagas, požiūrį.
Staiga prisiminiau "Da Vinči kodo" pompastiką; kai vyko diskusijos, ar tai kas parašyta yra tiesa. Tada tai būtų ne romanas, o dokumentinis ar kitoks žanras, perteikiantis tyrimus ir atradimus. Taigi, "Trobelėje" labai subjektyvi, bet lengvai priimama žinia. Nieko sudėtingo, nors pati isotrija gan tikroviška ir žiauri. Daug meilės, nors ne visada biblinės tiesos :) Man buvo labai "skanu"!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą