18 mėnesių!

Daška tapo nepriklausoma. Daug ką nori daryti pati. Eidama į lauką vaikšto savarankiškai. Dažnai užsinori pavojingų dalykų. Jei neleidžiu, pratrūksta pykčiu. Garsiai ir su ašarom verkia. Stengiuosi išlikti rami ir per daug nesureikšminti šių emocijų išraiškų, nors tiesą pasakius dažnai būna sunku. Jei pasistengiu ir man pavyksta išlikti ramiai, pastebiu labai juokingus jos poelgius: kaip ji trenkia per stalą, mušasi. Na, trumpai tariant mokosi išreikšti pyktį :)

Jau ir vaidint sugeba! Paima tuščią puodelį ir atseit geria :)

Siuntinėja oro bučkius. Mėgdžioja mus!
Labai viskam vadovauja. Pvz., atitraukiu markizetus ant vieno lango, tai ji rodo su pirštu, kad atitraukčiau ir kitame lange :) Jei jau taip neblogai vadovauja, kodėl gi nepadarius to?!
Nori visur dalyvauti! Gamindama, pasistatau arba pasisodinu ant stalviršio, kad ji galėtu viską matyti, ar man padavinėti reikiamus daiktus. Tada ji būna labai laiminga!

Nežinau, ar būtų teisinga jau dabar daryti tokias išvadas, bet man atrodo, kad Darkai svarbesnė visuma, nei detalės. Kai nueiname į svečius, ji nelenda prie padėtų daiktų (kas nesukelia problemų:)), ji tiesiog vaikšto ir mėgaujasi nauja erdve. Nebent pamato knygas, kurias nori paskaityt!

Teta Katia padovanojo Daškai du šuniukus. Ji taip myli juos! Ypač dalmantiną. Su juo miega, ištisai nešiojasi, bučiuoja, valo dantis, net ant puodo sodina (!), sakydama "sss" ir labai juokingai, vadina jį karvute: "mū".
Jau nuo pradžių stengiausi, kad valgant dukra nežaistų. Tačiau tą šuniuką netgi valgant pasideda ant stalo ir nori jį valgydinti! :)) Oi, kaip juokinga ir žavu!
Dar ji turi ir beveik jos ūgio meškiną, su kuriuo miegodavo, kai nebuvo šuniuko. Dabar ji nori miegoti ir su meškiu, ir su šuniuku. Prabudusi naktį dalinasi :) Man duoda meškį, tada paguli su šuniuku. Po to apkeitinėja, sakydama: "adiu" (ačiū) :)

Kai į ką nors rodo, sako "va".
Batus pradėjo įvardinti "ba".
Norėdama, kad nukelčiau, sako: "apa"
Sakyk dėdė: "diadia".

Daugiau nuotraukų!