Tikėjimas sunkumuose

Vakar pabendravusi su LKSB Generaliniu sekretoriumi Steponu R., visą vakarą dar mąsčiau apie tai, kad žymiai daugiau žmonių į Dievą įtiki ten, kur nelengva gyventi, kur vyksta persekiojimai ir netgi dėl tikėjimo gresia mirtis. O čia Europoje žmonės tiki bet kuo, tik ne Kristumi :) Kodėl toks paradoksas? Kad ten, kur laisvė, nesuvaržymas, žmonėms sunku priimti šią nuostabiai paprastą žinią apie Kristų?
Neseniai mūsų namus pasiekė vadinamoji "Vatikano duona", kuri neša laimę :) Kodėl žmonės tiki duona nešančia laime, o Kristumi ne? Argi ne absurdiškas šis sudvejinimas :)? Nenoriu nieko įžeisti, bet lengviau tikėti bet kuo tiesiog nesigilinant, nes pasirinkimas sekti Kristumi nemažai kainuoja!
Tikriausiai, tik tada kai realiai susiduri su tuo, kad gyvybė ne Tavo rankose, imi pasverti tai, kuo tiki. Žinia apie katastrofą Lenkijoje irgi privertė vėl iš naujo apmąstyti gyvenimo laikinumą, jo trapumą. Mes galvojame, kad esame savo gyvenimų šeimininkai, bet ar tikrai taip yra? Ar tai kuo tikime tikra? O jei ši žinia apie Dievą Kristaus Asmenyje vienintelė tiesa? Bet kokiu atveju ieškodami TIKRŲ dalykų nepralošime. Tad ieškokime, o netikėkime tuo, kas tikrai nevertas mūsų trapaus, bet brangaus gyvenimo!