Iš savęs...

Per tą, atrodo, kaip ir neilgą santuokos laiko tarpą, suvokiu, kad kaip daug reiškia ėjimas į priekį, atleidimas, nuolankumas... Svarbu neužkietinti širdies ir visada būti atlaidžiam, nes kitaip labai tolstama vienas nuo kito. Atleidimas būtinas nebūtinai tada, kai kitas kaltas. Dažnai išgyvenu, jog jis man reikalingas, kai aš pati jaučiuosi kalta - atleidimas sau ir kito atleidimas man...

Turėti artimus santykius, kaip vyro ir moters, kažkas neapsakomai didingo. Labai tai branginu ir kiekvienai linkiu. Tik ir vėl pasikartosiu, tai reikalauja išėjimo iš savęs... nes kai nori priimti kitą tokį, koks jis yra ir be abejo save kito šviesoje, t.y su visais trūkumais ir silpnybėm, reikia aukos; mes linkę save sureikšminti ir daug dėmesio skirti sau: savo jausmams, supratimams, pomėgiams, principams... Mano supratimu, čia ir yra tobulėjimo esmė - kai rizikuoji eiti pirmas, ar bent jau neužsibūti savyje...

Paveiksliukas paimtas