Kartais jautiesi audrų sūkuryje... širdis nenurimsta, nes negali daugelio dalykų paaiškinti :) O gyventi nežinojime, kai atrodo, kad turi tai suprasti, labai vargina ir neramina! Ir dar per sunkumus esu linkusi susikoncentruoti į save (kaip ir dauguma), o juk tai ne išeitis. Per tai pagauna nerimas ir valdo :), tampydamas mintis, kurios įtakoja savijautą. Taip kartais ir gyveni, kol visomis jėgomis apsisprendi centru paversti ne save, o kitą - Dievą, ar artimą. Oi, kaip tada viskas keičiasi! Nerimas užleidžia vietą ramybei, kuri siejasi su pasitikėjimu. Tačiau tai kaskart dingsta :) Kaip tai išlaikyti?! Paleidžiu ir paleidžiu...
P.s. šitas pav. paguoda man nuo draugės :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą