Po tokio įvykio nori nenori susimąstai. Čia nėra nauja tema, bet ir ne tokia, apie kurią lengva būtų garsiai kalbėti. Tai viena didžiausių tragedijų, kas gali nutikti šeimoj. Aišku, ne vienos moters lūpose esu girdėjus, kad visi vyrai į "kairę" eina. Mielosios, tikrai ne visi, nors visiems gali pasitaikyti toks pasirinkimas. Asmeniškai man, neištikimybė - tragedija. Man širdis plyštu...
Gyvendama šeimoj, labai aiškiai suvokiu, kaip lengva atitolti vienas nuo kito... Darbas, vaikai, asmenybiniai dalykai. Mūsų tėvų ir jų kartoj dažnai girdėjau, kad jie gyvena vien dėl vaikų. O kai vaikai išeina?..
Čia kaip su Kūrėju. Jei bent vieną dieną neskiri laiko maldai, tas laikas kažkur dingsta. Jei su savo žmogum bent kartą nepasikalbi, pajauti, kad esi "toli". Kaip svarbu saugoti tą ryšį, nes į jo vietą labai greit kažkas ateina. Neištikimybė nevyksta savaime. Netgi nekalbant apie seksualią neištikimybę. Tas ryšys pakeičiamas darbu, draugais ar laisvalaikiu... Man atrodo, tai procesas, o pats niekšiškas faktas tik viršūnėlės. Širdis jau seniai atitrūkusi...
Tikrai neteisinu, bet ir neteisiu. Tik mąstau, kad tikriausiai, suprantu. Jei nebeturi ryšio, nesirūpini vienas kito poreikiais, esi pakankamai žymus, kad tave pastebėtų ir įsimylėtų... Turėtų būt labai lengva parklupti. Be proto gaila, nes tikintys žmonės galėtume nors iš principo laikytis, jei ne iš santykio. Bet ir tas tikintis tik niekingas žmogus...
Sau kartoju, kad turiu kalbėtis kalbėtis kalbėtis... Atleisti, atleisti, atleisti... Vis daugiau pažinti ir atsakyti į jo širdį. Girdėti girdėti girdėti... Nesisąvinti r nekontroliuoti, bet mylėti mylėti mylėti...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą