Esu girdėjusi visokių patirčių iš kūdikius auginančių žmonių. Yra aktyvuolių, sakyčiau, tokių per vidurį ir pasyvuolių. Būna tokių, kurie dar su naujagimiu baidarėmis plaukia. Aš gal į vidurio pusę, nors visada labiau renkuosi namus. Kodėl? Kažkaip atrodo, kad mažyliui per daug emocijų, o man streso. Mūsiškė mašinoj verkia, tad mėgautis važiavimu negaliu. Jei tik įmanoma nevažiuot, renkuosi ramybę. Aišku, bendraujame su žmonėmis, lankome bažnyčia. Tad tų išvykų kaip ir pakankanka. Gal ne tiek daug, kiek norėtų mano šeima. Dažnai Seriožą su Daša paleidžiu vienus. Tikiuos, kad atkeliavus pavasariui ir mažąjai paaugus, vėl daugiau smagiai leisime laiką kartu.
Sakyčiau, dabar toks tylus laikas mano gyvenime. Daug laukimo, ramybės, atsidavimo. Net knygų skaityt nesinori. Daugiau renkuosi trumpus skaitinius internete. O nesiskaito tikriausiai, dėl miego trūkumo ir, kad mažai turiu tokio vienumos laiko. Bet viskas juk taip laikina ir greit praeina... Mokaus džiaugtis mažais dalykais. O tai beveik visada sunkiausia.
Mano šiandienos kasdienybė
žymės:
Antra dukra,
Kasdienybė,
Namai,
Patirtys,
Santykiai
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą