Šeimos idilė

Labai dažnai pagalvoju apie tai, kad jei neturėčiau tokios galimybės, kaip šiandien turiu - praleisti dienas su dukra. Jau ir taip nesimatom su Serioža, bet su juo nors dažnai dienos metu susiskambinam, taip palaikom ryšį. O jei Darka eitų į darželį, tai jos visiškai negirdėčiau, nei matyčiau ištisas dienas. Kiek gi to vakaro lieka? Viena valanda? Savaitgaliai irgi prabėga kaip akimirka... Esu tokia laiminga, kad galiu būti, stebėti, matyti, pagauti nuostabias dukros brandos akimirkas!
Šiandien visi trys vaikščiojom po parduotuvę apsikabinę ir aš taip džiaugiausi, kad esame vienas kitam svarbiausi ir stengiamės iškovoti tą laiką kartu. Kaip tai reikalinga ir svarbu!
Kažkaip absurdiška, kad darbas tiek daug atima iš mūsų! Gal ne visi su manim sutiks, bet juk tiek mažai lieka laiko santykiams. Toks jausmas, kad reikia visada kovoti, kad skirtum laiko paprasčiausiam buvimui kartu...