Vėl aš pilname susimąstyme apie darbuotojus, savanorius ir jų atranką "Mamų menei" :)
Ne vienas tėvelis klausia, ar Menėje dirbantys žmonės pedagogai. Ne, ne visi pas mus turi išsilavinimą. Nes aš,ieškodama kolegių, visų pirma, ėmiau galvoti ne apie išsilavinimą, kaip prioritetą, o apie pašaukimą vaikams. o tai yra žymiai daugiau, nei profesija. Pašaukimas - tai gyvenimo būdas. Žinios nesuteikia pašaukimo. Išsilavinimas tikrai naudingas ir jį turėti tikai pravartu, bet mano galva, tai tikrai nėra esminis dalykas. Žinios retais atvejais prideda meilės. O aš manau, kad viskas turi prasidėti nuo polinkio ir meilės tam tikram dalykui.
Žmonės turintys pašaukimą, visų pirma, nesiremia profesija, o praktiškai tuo gyvena! O praktika, kaip žinia, vertingesnė nei vien žinojimas. Praktika priveda prie domėjimosi savo aistra.
Kitas dalykas amžius. Kartais man atrodo žymiai paprasčiau susišnekėti su žmogumi, kuris dar tik pradeda savarankišką gyvenimą. Jaunimas šviežiai žvelgia į gyvenimą, mažiau stereotipinis, nebijo naujovių, lengviau prisitaiko ir pan. Aš pati atrandu džiaugsmą su studijuojančiom mūsų auklytėm. Dažnai klausiu, ką išmoko per paskaitas, kad pati galėčiau naujai atgaivinti savo žinias.
Žaviuosi brandžiu jaunimu! :) Menėje yra ir tokių! Mūsų viena auklytė yra užauginusi 4 vaikus, tad, kaip neretai būna, galėtų dažnai ir, tikriausiai, vertingai pamoralizuoti, bet Ji taip kukliai ir pagarbiai elgiasi su kiekvienu vaiku ir tėveliais.
Mūsų visuomenė vertina žmones pagal išsilavinimą ir pinigus kišenėje. Tik susitikus pirmasis klausimas būna: kokia Tavo profesija? Ir lyg jau pažįstam žmogų arba susidarom nuomonę apie jį. O kaip būtų įdomu, jei pirmasis klausimas, pvz., būtų: ką Tu darai, kai supyksti? ar išsilieji? o gal save engi? :))) Ar gi ne įdomu,a?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
au pritariu visa širdimi :) labai panašiai mąstau
AtsakytiPanaikintiPati sau pastebiu, kad kai vaikai mažesni, svarbiausia meilė, pedagoginės žinios nėra svarbu. Kuo vaikai didesni, tuo svarbesnės tampa žinios ir žinojimas kada ir kaip elgtis. Be meilės nė vienos profesijos nebūtų, tačiau su vyresnėliais pedagogams lengviau susitvarkyti. Kadangi įrašas yra apie Mamų menės vaikučius, tai pritarčiau kad pagal jų amžių nėra būtinos pedagoginės žinios, geriau meilė. Ypač jei nesiekiama orientuotis į profesionalų ugdymą.
AtsakytiPanaikintiO aš manau, kad kai vaikas praleidžia dienso centre ne pusvalandį ir ne valandą, svarbus ir išsilavinimas. Labai patinka Korčako žodžiai: "Jei myli, gali reikalauti. O jei nemyli, tai ir galvos glostyti negalima." Žmogus turi mylėti vaiką. Svetimą ir savą. Savo asmenybe kiekvienas suaugęs, bendraudamas su vaiku, palieka žymę jo sieloje. Linkiu, kad tos žymės būtų malonios. Bendraudami privačioje sferoje, atsirenkame, kas yra Širdies žmogus, kas ne. Vis dėlto, įstaigai reikia ir Širdies žmonių, kurie turi kompetencijų dirbti su mažyliais. Mokytis galima ir mokant kitus. Išsilavinimas ne tiek svarbus, kiek kompetencijos, kurias turi žmogus. Tėvų klausimas labai sveikintinas. Aš taip pat skatinu tėvus būti budriais, kad vaikučiams įtaką darytų tik rinktiniai. Nerinktinių pilnos gatvės... Mūsų visų vaikai nusipelnė geriausių Mokytojų. O ne iš bėdos... Kažkokių....
AtsakytiPanaikintiRamune, visiškai sutinku!
AtsakytiPanaikintiUgne, aš neteigiu, kad nereikalingos žinios. Dar ir kaip reikalingos. Bet savo įraše noriu pabrėžti, kad išsilavinimas nėra esmė. Meilė pagrindinis motyvas prisiliesti be vaikų, bet jei neturėsim žinių, kaip tą meilę tinkamai išreikšime? Tad meilė+žinios+tinkama išraiška=siekis!
Tad pilnai su Ramune sutinku, kad reikia rinktinių mokytojų :)