Diena mamai

Na va, jau 10 metų kaip nėra mamos. Atrodo, tikrai labai senei. Pamenu, kai grįžau iš stojamųjų universitete ir savo nuomojame butelyje radau kambariokės raštelį, kad paskambinčiau tėčiui, nes mama reanimacijoje. Išpylė prakaitas sužinojus tokią žinią!
Iš karto nuvažiavau į ligoninę, nes ją kaip tik paguldė Šiaulių centrinėje ligoninėje. Negalėjau suvokti, kas darosi. Taip buvo netikėta ir bloga. Tas gulintis žmogus lyg buvo ir ne tas. Nežinau, ką žmonės jaučia, kai artimas guli be gyvybės ženklų...
Visas įtemptas gyvenimas truko dvi savaites. Ištisai buvau ligoninėj. Jutau begalinį, nuolatinį draugų palaikymą. Palaiminimas turėti šalia gerus žmones!
Sesės ir tėtis kas kart atvažiuodavo. Nors sesės negalėdavo įeiti į palatą, aš nuolat norėdavau būti šalia jos. Nors ir silpnai, bet šiek tiek pabendraudavom .
Jau prieš pat mirtį jai įvyko pagerėjimas ir su viltimi laukėme geros pabaigos.Tėtis davęs kyšį gydytojui išgirdo gerų naujienų: kad blogiausia jau praeityje :) Deja deja!.. Tas gydytojas melavo! Kitą dieną mamytę perkėlė į paprastą palatą. Nuėjusi aplankyti, buvau šokiruota. Ji prie mano akių duso su deguonies kauke ir maldavo manęs, kad vežtume ją namo... Aš nebeištvėriau įtampos ir palikau ją, sakydama, kad turiu sutvarkyti tam tikrus reikalus ir grįšiu. Važiavau namo per ašaras nematydama kelio. Širdis nujautė... Grįžti nespėjau! Po kelių valandų, 20 val. ji užduso...
Mirties priežastis? Ogi mama savarankiškai gydėsi gripo komplikacijas - plaučių uždegimą.

Buvo keistas jausmas - lyg ir viskas baigta, man daugiau nieko nebereikia. Nenorėjau važiuot į laidotuves. Turėjau ten būti dėl akių. Nuvažiavau paskutinę laidotuvių dieną. Aiškiai suvokiau, kad to žmogaus jau nebėra ir man jo negyvo matyti nebesinori... Ir dabar po tiek metų vis su kuo nors pasiginčiju, kad kam tos kapinės reikalingos :) Gal čia dar neišgijusi žaizda?

Pradžioje buvo sunku! Man gal lengviau, nes jau nuo 16 metų gyvenau savarankiškai. Sesėms buvo ir tėčiui buvo tikrai nelengva. Kankindavo prisiminimai, noras pabendrauti, pasidalinti... Laikui bėgant, apimdavo kaltės jausmas ir baimė, kad nebe pamenu, nebegaliu įsivaizduoti kaip ji atrodo. Vat toks yra gyvenimas. Viskas juda į priekį. Praeitis lieka praeitimi.

Po tiek metų, kai turiu šeimą ir laukiu vaikelio, visada pagalvoju, kad norėtųsi turėti mamą, su kuria galėtum pasitarti, kartu pasidžiaugti... Bet yra, kaip yra :) Ačiū Dievui už Seriogino tėvus, kurie mane labai myli!

Kartais ją sapnuoju. Paskutinis sapnas buvo, kad ji prisikėlė iš numirusių ir manęs klausia: "Kas iš to, kad aš pasilikčiau, ar kieno nors gyvenimas nuo to pasikeistų?" Oi būtų keista, jei ji grįžtų po dešimties metų nebuvimo..