Nuotykiai Tiūbingeno (Tübingen) universitetinėje vaikų ligoninėje

Praeitos savaitės antradienį, jau prie vakarienės stalo, Serioža pastebėjo, kad Darja labai karšta (jis tai geriau jaučia, nei aš). Jai buvo 39,6 karščio. Kitą dieną, temperatūrai nekrentant nuvažiavom pas daktarą. Jis dukrą apžiūrėjęs, sako, kad tai gripas ir davė tiesiog vaistų nuo temperatūros, nes kitokių požymių nematė. Ketvirtadienį vakare, vėl sukilus beveik 40 karščio, gavusi nuo temperatūros vaistų, vaikas nuėjo miegoti. Po dešimties minučių ji pašaukia mane ir matau, kad ji labai sunkiai kvėpuoja. Ėmiau klausinėti, ar ji nori gerti, ir kuo galėčiau jai padėti. Bet jos rankos išsilenkė ir visa įsitempusi pradėjo kratytis. Nebereagvo į nieką. Man buvo šokas. Tai buvo traukuliai nuo temperatūros. Puoliau greit raginti Seriožą skambinti 112. Kaip gerai, kad šis nr.ir čia Vokietijoj toks pat :) Po 10 min.budintys medikai jau buvo pas mus. Pasakius, kad ji turėjo traukulius, buvom nuvežti į Tiūbingeno universitetinę vaikų ligoninę, kuri nuo mūsų apie 50 km. Taip dukra pragulėjo ten šešias paras su nuolat pakylančia labai aukšta temperatūra.

Vis dėkojau Dievui, kad esame būtent toje ligoninėje. Stebėjausi viskuo, ką mačiau ir patyriau. Visi medikai be galo malonūs ir labai rūpestingi. Turėjom visko, ko mums reikėjo. Sąlygos gydytis ir pagyti tuobulos. Juokiausi su Serioža, kad nepalyginsi su kai kuriais net 3 žvaigždučių viešbučiais Vokietijoje, kuriuose mes lankėmės :))) Tai aukšto lygio ligoninė. Seriožos vokiečiai kolegos išgirdę apie šį įvykį mūsų gyvenime padrąsinančiai pasidžiaugė, kad esame visiškai patikimose ir profesionaliose rankose. Esą, į šią ligoninę net iš kitų Vokietijos didmiesčių veža vaikus.

Kiekvienas ligų skyrius turi atskirą mažą virtuvėlę, kurioje galima bet kada vaišintis kava ir arbata, kažką lengvai gamintis sau, skaityti spaudą ar tiesiog ilsėtis.

Visiškai šalia, su stumdoma perskiariama siena yra vaikų žaidimų kamabarys su auklėtojom. Jei vaikui, kaip Darjai, būna daugiau nei 37,5 į žaidimų kambarį eiti negalima, bet auklėtojos ateina ir klausia, kuo galėtų padėti :) Taip buvau ir į dušą atsipalaiduoti įlindusi, kol dukra žaidė. Nerealiai!!!

Beje, dar ir klounas apsilankė su linkinčia pasveikti dainele! Juk Darjos paskutinė svajonė yra tapti klounu ir gyventi cirke :) Tiek daug tokių džiaugsmą skatinančių dalykų.

Palatos interjeras labai jaukus. Daug spalvų: mėlynos užuolaidos, dideli langai su linksmais lipdukais.

Čia du mylimukai prie nuostabaus akvariumo su Nemo :)

Kai Darjai vaistai numušdavo temperatūrą iki 37.6, ne tik kad leisdavo, bet net ragindavo mus pasivaikščioti po pačią ligoninę. Dukra visada buvo su lašeline, tai bevaikščiojant vis kartodavau, kad "neužmiršk, jog esi pririšta:)". O kai paskutinėmis savo vizito ligoninėje dienomis tyrėmis kraują, turėjome progos iš vis viską apžiūrėti, nes tada Dašą "atrišo" nuo lašelinės :) Ėjome pačios į kraujo laboratoriją, kurioje rezutatus paduodavo po 3-5 min.! Tad pakeliui (ir ne tik:)), aplankydavom visas grožybes!

Buvo be galo įdomu stebėti ligoninės (mūsų skyriaus) darbą. Medikai dirba komandoje. Pas mus lankėsi net penkti gydytojai vienu metu! Po to vizituodavo pakaitomis. Vienas iš jų yra vyr.gydytojas, kurio lemiamas sprendimas. Man tai labai patinka! Penki, tai ne vienas. Juk žymiai didesnė tikimybė, kad išieškomas geriausias sprendimas.
Jei mano galva dar veikė skaičiams, tai pastebėjau, kad seselės ir broliai :) keisdavosi kas 8 val. Aš net neįsivaizduoju, kiek ten dirba personalo, nes po šešių parų vis dar ateidavo kažkas naujas :) Kiekvienas slaugytojas turi po tris palatas, t.y. atsakingas maksimum už 6 vaikus. Tokiam skaičiui vaikų galima atsakyti į visus poreikius! Palatoje bent keliose vietose (prie lovos, kriauklės ir tualete) yra raudoni pagalbos mygtukai. Jį paspaudus, po akimirkos ateina atsakingasis. Net paklausia, ar užteko maisto. Jei ne, greit atneša dar kažko. Jautiesi, toks žmogus žmogus :)) Panorėjus Dašai obuolių sulčių su šiaudeliu, tuoj ant mūsų stalo atsirasdavo. Panorėjo kakvos - čia ir kakava :)
Po kiekvienos nemalonios procedūros, neužmirštama pradžiuginti kažkokia smulkmena: pliušiniu žasliuku, guminukais ar dar kažkuo. Tikrai nerealiai nerealiai faina!

Kadangi, tai universitetinė ligoninė, sulaukdavщme daug svečių - studentų :) О apklausinėdavo, ne kartą apžiūrėjo Darją, nes ji neprieštaravo. Kai Dašulė buvo jau be lašelinės ir stipriai nekarščiavo, paklausus Dašos, ar ji nori studentams leistis apžiūrima, mielai sutiko. Sudalyvavom vienoje praktinėje paskaitoje (mūsų skyriuje, tik atskirame kambaryje)! Gydytojas dėstytojas aiškino, kaip atlikti pirminę apžiūrą ir Darka puikiai jiems pasitarnavo! Visai smagu prisidėti prie žmonijos labo :))))

Palatoje gyvenome vienos. Po to atkėlė 9 mėn.mažylį. Tai kelias paras gyvenome keturiese. Stebėjau sergančių vaikų gyvenimą. Kad gyvybė niekur nedigsta! Tiesa, džiaugsmo sumažėja, bet jo tikrai netrūksta. Gyveni tikrume: jei skauda, verkia, jei džiaugiasi - tai iš širdies. Mūsų Darja labai svetingai priėmė kambario kaimyną ir buvo be galo supratinga, kai vaikui miegant reikėjo tyliai pabūti. Ji labai jautri ir susitvardanti prie žmonių. Su mumis tai ji visaip elgiasi :)) Tiesa, stipriai pagelbėjo kambaryje esantis televizorius! Daug laiko pražiūrėta :) Galėjau net knygą sau ramiai paskaityt!

Vis mąsčiau, iš kur motinai duota tiek jėgų? Čia juk tik paprasta, sakykim taip, liga, kuri nekvepia mirtimi ir pan. Kiek žmonių neša tikrai sunkiai sergančių vaikų naštas! Dievas suteikia kantrybės ir meilės šalia silpno savo mažylio...

Vakarais, kai jau Daša miegodavo, melsdavausi ir ilgėdavausi kasdienybės :) Nors esu kasdienybės, rutinos žmogus (man tai suteikia saugumo ir poilsio), vis dėl to turiu neretai prieš ją negerų minčių. Tad gera suprasti, kas gyvenime brangu :) Aplankius ligai, viskas lyg išnyksta, pasitraukia. Gyvenimas stebuklingai tampa ramus ramus. Išryškėja pats svarbiausias dalykas - BUVIMAS. Visi kasdieniniai rūpesčiai ir veiklos pasitraukia ne tai, kad į antrą planą, bet į nematomą! Čia į temą, kai nuolat laiko neturim :) Geriau jau to laiko surasti esminiams dalykams, kad nereikėtų jo atgauti tokiomis skaudžiomis formomis...

Per visą ligos laiką, supratau, kad medikams nepavyksta ligos nugalėti pagal planą. Kiekvieną dieną jie mane įtikinėdavo, teikdavo didelės vilties, kad rytoj garantuotai bus geriau. Taip visas tas šešias paras :) Argi tai ne ženklas to, kad viskas Dievo rankose? Kad ir kokie bebūtų geri daktarai, vis tiek jie yra žmonės! Žmogui duota labai daug suprasti ir padaryti, bet tikrai ne viską ir ne iki galo. Negaliu savęs įsivaizduoti, kad pasitikiu tik žmogiška žemiška, kad ir kokia ji būtų "tobula", ranka!!! Atėjusi daktarė net atsiprašinėjo, kad kiekvieną dieną turi mane nuvilti ir, kad prognozuojama gera situacija visiškai regresuoja. Ką aš? Buvau tikrai rami, nors ir pavargusi bei gailėdamasi savo vaiko, vis tiek žvelgiau giliau, nei tos geros, profesionalios akys...

Ačiū, žmonės, už maldas ir palaikymą! Tai taip brangu!!!
Grįžus vakar vakare, jau vėlokai namo, mūsų kaimynai pasitiko mus su vakariene :) Neturiu net žodžių... Esu už viską dėkinga!!!