Donorystė

Šiandien be jokio spec.pasiruošimo ar nusiteikimo tapau kraujo donore! Tiesiog pamačiau PANORAMOJE vykstančią akciją. Seniai jau galvojau, kad norėčiau, tad tokios akcijos labai palengvina apsisprendimą :)

Pradžioj sulaukiau klausimo apie svorį :) Jei mažiau, nei 50 kg, kraujo neims. Bet sveriu šiek tiek daugiau, tai nepasikuklino ir paėmė. Būčiau netekėjusi ir nesusilaukusi Dašos, tai niekas ir net neimtų iš manęs, nes nepatekčiau į reikiamo svorio kategoriją. Tad galiu teigti, kad šiandien diena iš Dangaus tinkamiausiai nuleista!!!

Juokas juokais, bet kai rimtai apie tai pagalvoji, suvoki, jog taip lengva padaryti tokį žingsnį, bet kurio vertė milžiniška! Džiaugiuosi, kad pagaliau ir aš dar labiau įprasminau gyvenimą.

Jau buvau apsisprendusi dar vienam labai rimtam žingsniui - organų donorystei. Irgi seniai apie tai svarstau. Dar kartą išklausiau argumentus ir svarbą. Nepasirašiau tik dėl to, kad šalia stovėjo Serioža. Įsivaizdavau, kaip man kažkas atsitinka, garsiai įvardinau galimos nelaimės variantus ir suvokiau, kad vis tik galutinis apsisprendimas turėtų būti to pačio artimiausio žmogaus. Jei būčiau mirties akivaizdoje, man visiškai nesvarbu, kas bus daroma su mano kūnu. Juolab prasmingi dalykai - mano mirties kaina, kažkam bus išgelbėta gyvybė. Bet veidrodinis variantas truputį krečia mane, t.y. jei pasirašytu mano vyras ir dabar man reikėtų apsispręsti dėl Jo gyvybės nutraukimo kažkieno labui... Maniau, kad organai naudingi po mirties, bet šiandien man medikės aiškino, kad kol vyksta smegenyse procesai... Tai keičia viską! Jei kalba eitų apie mirtį, o ne apie dalinę mirtį!, aš tikrai būčiau pasirašiusi jau šiandien...

Ką Jūs manot apie tai?

Dar šia tema yra labai šokiruojantis filmas: SEVEN POUNDS