Pirmoji trauma

Nežinau, ką tėvai jaučia, kai prie jų (neaišku, ar dėl jų kaltės, ar ne) kažkas vaikui nutinka baisaus. Vakar Darja apsiėjo tik su nubrozdinimu ant nosytės kampo ir skruostikaulio. Galėjo baigtis tikrai blogai!
Pasisodinau dukrytę ant suoliuko kieme. Viena ranka prilaikiau ją, kita kračiau smėlinuotus batukus ir staiga, akimirksniu ji jau guli veidu ant smėlinuotos žemės! Siaubas, kiek išgąsčio. Isterija! Ji pasikukčiodama rėkia, bet pakėlusi pamačiau, kad kraujo nėra, tik neaišku kaip stipriai susitrenkė. Puoliau garsiai melstis! Mamos nežinojusios, kad esu tinkinti, tikrai sužinojo :) Ėmiau dėkoti, kad, atrodo viskas gerai. Viena mama davė servetėlę nuvalyti žeminuotą veiduką, kita klausė, ar nereikia pagalbos. Greit grįžau namo, nuprausiau mažiukę, pažindžiau ir viskas aprimo. Po kurio, visai neilgo laiko ji nurimo ir vėl tapo laiminga. Iš to ir sprendžiau, kad viskas išties baigėsi laimingai! Ačiū Dievui už apsaugą!
Gavau ir paguodos, ir apkaltinimų :) Neaišku, kas dar nutiks. Ji juk tik pradeda savarankiškėti. Ach, kaip sunku neapsikaltinti, nors nieko rimto neatsitiko. Bet pats faktas, kad nenužiūrėjau ir tai įvyko! Kaip jūs mamos elgiatės tokiomis situacijomis? Nepergyvenate, ar kaltinate save?