Nusivilimai savimi

Kaskart vis savimi nusiviliu... Kaip sunku, kai, atrodo, myli žmogų, bet dažnai dėl savo silpnumo neišeina tinkamai to parodyti. Paprasčiausiai, negali susivaldyti... Ir dažnai tas žmogus visai nekaltas! Kartais net nesupranti, kas su Tavimi darosi...

Kaip tik klausausi Jean-Marc ir Sabine Poujade seminarų įrašų apie šeimą. Ten taikliai atsako į mano savijautą. Anot jų, mes reaguojame netinkamai ne dėl to, kad mūsų sutuoktinis kaltas, o dėl to, kad esame tam tikrose srityse sužeisti: buvome palikti, apleisti, išsižadėjo ar išdavė mus, netinkamai, neteisingai elgėsi su mumis vaikystėje. Geras, ar ne? Visai kita perspektyva! Mes juk linkę kaltinti savo partnerį, tik ne save! O pasirodo, tam tikras poelgis paliečia tam tikrą žaizdą mumyse ir iššaukia tam tikrą reakciją. Paklausykit, jei turi laiko. Man labai patogu. Guliu šalia Daškos, žaidžiu su ja ir klausausi :) Biški paguodžia ir drąsina :)
Bet savo vyrą labai myliu ir stengiuosi... :)