Artumas
Kas kart vis stengiuosi Darją paguldyti į lovytę. Ne visada leidžiasi, bet jau dažniau ten miega. Keista, kažkaip nepagalvojau, kad tas atsiskyrimas taip lies mane. Maniau, kad tai jai bus sunku :) O pasirodo, tai ir man taip nelengva! Taip gera, kai ji guli šalia ir aš galiu nuolat ją jausti! Tas mylavimas, glaudimas prie savęs tiek daug reiškia. Juk visai nebe daug ir to nebeliks.. Bus nelengva, kai reikės atjunkyti. Gyvent bus tikrai lengviau, bet emociškai bus sunkus procesas..
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
O taip,suprantu tave, as savo mazyle i lovyte dvieju menesiuku perkeliau ir buvo sokas,kai ji ten ramiausiai miegojo, o as pabudusi ieskodavau vaiko. Po keliu dienu apsipratau. Dabar ramiai miegam net atskiruose kambariuose:)
AtsakytiPanaikintio del atjunkymo ir as manau,kad yra labai sunku psichologiskai atsiriboti nuo vaiko,nors visada yra galimybe laukti,kol pats vaikas atsisakys.
o kai atsisako tai dar didesnis šokas :))) net pasimečiau: ką? nebereikia? manęs nebereikia??
AtsakytiPanaikintiMūsiškė kaip tik pas mus į lovą atsikraustė ketvirto mėn. pradžioj. Prieš tai miegodavo savo lopšyje.
AtsakytiPanaikintiO laukti kol vaikas atsisakys nelabai drįsčiau. Mat mačiau video, kur 7 metų dar vis žindo, nes mama mano, kad dukra turi pati atsisakyti :)!
Jo, Egle, suprantu, ypač, jei atsisako anksti (iki metų).
Oho, negirdejau tokio atvejo...Ir su miegojimu, isgirdau tokiu pasidalinimu, kaip mama su dukra miegojo 10 metu :(
AtsakytiPanaikinti