Ko nepasiilgstame Lietuvoje ir ko beprotiškai ilgimės

Labai dažnas vakaras pas mus namie dedikuotas prisiminimams apie Lietuvą. Po trijų metų gyvenimo svetur vis dar ilgimės! Ilgimės žmonių! Tų, su kuriais mūsų širdys. Su kuriais gali savo, nelaužyta kalba bendrauti ir išreikšti save be ribų. Taip pat suprasti ir būti teisingai suprastu.

Čia, Vokietijos kaime, žmonės labai susikoncentrave į savo šeimą. Namas ir artimieji. Ko daugiau reikia? Susitinkam, mėgaujamės jų svetingumu, bet bendrystė nereguliari ir to bendrumo žiauriai trūksta. Man, asmeniškai, norėtųsi draugės, su kuria susitikčiau kartą į savaitę. Kad ta draugystė būtų kaip gyvenimas, kaip kasdienybė, o ne kaip šventė. Žinau apie ką kalbu, nes tokių turėjau Lietuvoj.

Būna dienų, kai norisi viską mesti ir grįžti. Grįžti namo!.. Mąstom, permąstom ir suprantam, kad deja nesame mes ten labai laukiami. Viskas keičiasi, mes irgi. 

Pajutę finansinę laisvę, nepasiilgstam skolų ir baimės susirgti. Kiekvienas susirgimas Lietuvoje reikšdavo mums skaudų minusą, kurio atstatyti mums nepavyko. Dėl to ir esame čia, kur esame. Finansinė laisvė suteikia tiek daug galimybių! Galimybių suteikti savo vaikams to, ko niekad negalėtume leisti gyvendami namie.

Facebook'e pastebėjau vienos mamytės komentarą, kad vaikutis negali pokaičio užmigti, nes kaimynai langus deda. Oi, pamenu didelius koncertus kaiminystėje. Ne vien dieną nebuvo įmanoma miegoti, bet ir naktį! Tad čia Vokietijoje turime nuostabią galimybę mėgautis ramybe. Netgi visi sekmadieniai tylūs. Pagal įstatymą niekam nevalia įjungti žoliapjovės.

Beskaitydama www.jakucionyte.lt patirtis, pati prisiminiau praeitais metais tokį susidūrimą pasų poskyryje Vilniuje. Priėjus prie langelio, Serioža taip serioziškai švelniai ir su rūpesčiu bando tartis:

- Gal galit pasakyt, ką geriau mums darytis: asmens korteles ar pasus?

- Pilieti, man neįdomu! - tokiu visai "atsifutbolinančiu" tonu atrėžia valstybės tarnautoja. - Pats galvokit ir greičiau, nes man tuoj pietų pertrauka.

Taip ir likom su savo greitu sprendimu ir nusiminę tokiu aptarnavimu.

Čia Vokietijoje irgi visko pasitaiko, bet tikrai ne tokių drąstiškų istorijų. Vieną kartą man teko net pas miestelio merą pabuvoti. Mat socialinis draudimas buvo užrašęs neteisingą mano gimimo datą, t.y. Seriožos gimtadienį priskyrė ir man, nes esu apdrausta jo vardu. Reikėjo mero raštiško patvirtinimo dėl mano duomenų. Gavau malonią progą, be eilės pas jį patekti. Niekas neišstūmė ir maloniai bendravo su eiline emigrante.

Labai labai ilgimės miesto šurmulio ir kultūrinio gyvenimo. Tiesiai šviesiai, tai ilgimės Vilniaus, to "pasakų  miesto, kur teka Neris su žara". Ateiti į Katedros aikštę ir stebėti įvairiausius, stilingiausius, gražiausius žmones. Klausytis varpų gaudesio. Užlipti ant Trijų kryžių kalno ir pabūti nuostabiojo Vilniaus valdovu iš viršaus!