Cista

Sergėjui bežaidžiant su Darja, ant antakio pastebėjo guziuką. Apsilankėme pas chirurgą. Santariškių ligoninėje patvirtino, jog tai nieko rimto, paprasčiausia cista, kurioje kaupiasi kažkoks skystis. Ačiū Dievui! Anot gydytojo, tai paveldimas dalykas. Tokio pobūdžio cistos nekenksmingos. Tik nelabai faina, kad užaugo būtent tokioje vietoje - ant antakio. Būtų galima išsiurbti tą skysti, bet sako, kad vėl prisikaups. Tad jis siūlė kuo greičiau jį išoperuoti. Priežastys greitai operacijai: sako, kad cista didės ir vis stipriau iškreips akytės voką; kuo anksčiau, tuo mažesnis randas liks. Bet mes su Sergėjum vis tiek pergyvenom! Juk kalba ėjo apie pilną narkozę, o Darja dar tokia mažytė. Na, aš vis tik buvau linkusi pasitikėti, ką sako chirurgas, kuris tikrai kompetetingas, geras gydytojas. Sergėjus buvo linkęs laukti, o aš ne... Mat mes turime ir draugą chirurgą (tik jis suaugusius gydo), tai jis irgi patarė neskubėti. Tačiau, mano supratimu, kol ji mažytė lengviau dėl patiriamo streso. Ji dar ne viską supranta ir turi mažiau išankstinių nuostatų baimei. Taip pat greit viskas pasimirš.

Taigi, tyrimus pradėjom darytis prieš savaitę. Oi, buvo nelengva! Pirmiausiai davėme kraujuko iš pirštelio. Čia greita ir visai nesudėtinga procedūra. Tačiau po jos Darja jau prisiminė baltą chalatą ir pradėjo bijoti tų tetų su jais :(
Elekrokardiograma irgi praėjo pakankamai ramiai, nors visų tų laidžiukų Dašulė prisibijojo.
Šlapimą irgi reikėjo priduoti. Dabar yra tokie pakabinami maišeliai šlapimui surinkti. Kai vaikelis dar nedaro į puodą, tai taip patogu!
Paskutinis ir baisiausias tyrimas - kraujas iš venos krešėjimui nustatyti. Daškos tokios putlios ir gražios rankytės, kad nesimatė tų venų. Džiaugiausi, kad buvo labai švelni darbuotoja! Ji įdūrė ir ieškojo tos venos! Mažiukė labai stipriai rėkė, o aš laikiau rankytę. Nelabai pagalvodama išdarinėjau visokias pergyvenimo mimikas, kad seselė susirūpino, paklausdama, ar man kartais nebloga. Ant rankytės liko didelė mėlynė, bet atrodo, kad viskas pasisekė, tik reikėjo jai pakentėti.
Grįžusi namo dar ilgai negalėjau atsigauti. Drebėjo rankos ir kojos. Vis mąstau, kaip tos šeimos išgyvena didelius iššūkius su savo vaikais?! Koks turi būti stiprus žmogus, matydamas, kaip Tavo vaikas kenčia. Ir daugelis mato tai ilgai, gal net visą gyvenimą... Oi, baisu! Nors sesė sakė, kad matė interviu su mama, kurios vaikelis serga vėžiu. Ligoniuko mamos teigimu, ji neturinti pasirinkimo - privalo išlikti stipri! Kitaip iš kur vaikeliui semtis stiprybės ir ramybės? Yra apie ką pamąstyti, ar ne?

Jau prieš darant tyrimus Darjai pradėjo varvėti nosytė. KAžkaip tikėjausi, kad per savaitę praeis. Bet iki galo taip ir nepraėjo. Po vaistukų CINNABSIN situacija žymiai pagerėjo, tačiau iki galo, kaip man pasirodė nepraėjo. Tai likus dienai iki operacijos, šiandien važiavome anesteziologo konsultacijai. Buvo labai malonus pokalbis. Darjai davė piešti :) Ji jautėsi, kaip namie. Specialisto išvada buvo gera: sloga pasibaigusi ir normalu, kad jaučiasi jos likučiai. Operaciją daryti galima!

Tad ryte jau nuo 3val. nakties nežindę, 7h. ryto patrauksime į Santariškes. Aišku, labai jaudinamės! Gerai, kad savo baimes galime sudėti prie Viešpaties kojų...

Apie gyvenimą rytoj parašysiu po visų patirčių.