Aktyvi ar į santykį linkusi moteris?

Serioža dirba Paryžiuje, o mes su mergaitėm nuvykome paviešėti porai dienų į mano širdžiai artimus namus. Man tai prilygsta atostogoms: ypatingai nuostabus interjeras, pagamintas maistas, artimi ir atviri pokalbiai su šiltais, be galo svetingais žmonėmis.

Kol Inos dukra žaidė su mūsų mažyle, spėjome šiek tiek išgyventi Biblijos realybės! Sakysite: "Biblija??? Ką ji bendro turi su mano realiu gyvenimu"? Atsakysiu: "Turi daug bendro!" Tiesa, ir aš ne viską suprantu ir galiu pritaikyti šiandienai, bet jei pavyksta, pasisemiu įkvėpimo meilei, laimei, išminčiai, ramybei ir t.t.

Skaitėme apie dvi moteris seseris - Mortą ir Mariją (Lk 10, 38-42). Šiame tekste mūsų įžvelgti keli aspektai: santykis į artimuosius, svetingumo stilius, požiūris į įtakingus asmenis.

Taigi, santykis į artimuosius.

Klausiu savęs: kokį iš šių dviejų būdų turiu aš? Linkusi bėgti, daryti, padėti, ar, kaip Marija ramiai prisėsti ir įsiklausyti į tą/tuos, kurie šalia? Nekalbant apie santykį su Dievu (kuris nubrėžia mano vertybes), mąsčiau apie artimuosius. Kaip dažnai, turėdama Mortos charakterį, imu pykti ir kakltinti, kad niekas man nepadeda, vietoj to pasirinkto bruzdesio imčiau ir daryčiau mažiau, bet bendraučiau jautriau ir giliau. Ne visada veiklumas suteikia džiaugsmo, priešingai, išprovokuoja nepasitenkinimą ir manipuliacijas. 

 

Tekste Morta drįsta net Jėzui apskųsti savo seserį Mariją, esą ji nieko nepadeda, o tik klausosi Jėzaus. Įsivaizduokit, kad aplanko žymus, geru ir ypatinga įtaka pagarsėjęs svečias. Kas čia toks galėtų būti? Gal Dalai Lama:)? Taigi, jūs taip daug ruošiatės ir lakstot, kad jį tinkamai pavaišintumėte ir net nepajuntate kaip pykstat ant savo sesers, kuri jo įdėmiai klausosi. Taip pykstate, kad sugebate Dalai Lama ją paskusti, sesei sėdint šalia! Aš tokios situacijos dar neturėjau, bet tuos jausmus pažįstu. O jūs?

Svetingumo stilius.
Kiekvienoje kultūroje skirtingos svetingumo normos. Pas žydus susėdimas prie stalo labai daug reikšdavo (ir dabar taip pat). Kaip aš priimu svečią? Mes mėgstame gaminti vis ką nors ypatingo, didelio; kad nustebinti ir pamaloninti. Bet pastebėjau, kad per gaminimo rūpesčius mažiau pabendraujame ir dėl to yra gaila! Arba skanus maistas taip užpildo burnas, kad vietoj šiltų pokalbių girdisi tik pilnų burnų čiaupsėjimai :) Gerai būtų abu dalykus suderinti!

Požiūris į įtakingus asmenis.

Su prezidentu nesėdėjau prie vieno stalo, bet šalia, prie gretimojo :) Žinau, koks užvaldo pasididžiavimo jausmas, kad sėdėjau šalia!!! O jei tokia žymi ir įtakinga persona aplankytų mane, ar nusedėčiau ramiai? Ar sugebėčiau išlikti savimi? Ar vis tik pasistenkčiau išskirtinai atrodyti ir elgtis ne taip, kaip įprasta?

O gal išdrįsčiau atidaryti duris su nuoširdžiai šypsena ir naminiais rūbais? Gal pasistenkčiau tą didelį asmenį pamatyti tokį, koks jis yra? Sudaryčiau tokią aplinką, kurioje jis galėtų atsiskleisti, atsiverti ir leisti būti pažintu, o ne vien žinomu.

 

Štai tokie ir pasirinkimai tarp, atrodytų, mažesnių, nepriimtinų dalykų ir, mūsų galva, didesnių, bet nenešančių tikrumo, džiaugsmo, kito priėmimo ir pažinimo.