Katinas Didžiaburnis

Priešistorija.
Kiekvieną vakarą ekspromtu dukrai kuriu pasakas pagal jos pateiktą temą. Šį vakarą, sakyčiau, visai neblogai gavosi, kad net norėjosi užrašyti. Darjos pateiktas noras išgirsti pasaką apie katiną ir burną.

Katinas Didžiaburnis

Viename senamiesčio skersgatvyje gyveno toks įžymus katinas su didele didele burna. Įdomu tai, kad kai jis juokdavosi, nebesimatydavo snukučio: nei akių, nei skruostų, nei nosytės su ūsais. Maža to, kad jis juokdavosi, nuo to vaizdelio kačiukas tapdavo dvigubai juokingesnis! Visi gatvelės gyventojai imdavo kvatotis, net nesusimąstydami, kodėl padarėlis juokiasi. Po tokio stipraus juoko visi nusnausdavo pokaičio. Juk juokas atpalaiduoja, bent trumpam leidžia užmiršti dienos rūpesčius ir suteikia jėgų juos įveikti.

Bet būdavo ir tokių dienų, tiesa, mažiau, kai Didžiaburnio akyčių, skruostų ir nosytės su ūsais nesimatydavo dėl ašarų. Neįtikėtina, bet tada visa gatvė verkdavo su juo kartu! Taip visi ašarodavo, kad visur tapdavo šlapia šlapia, pilna balų balučių, kad net guminių prireikdavo, norint pasivaikščioti šia draugiška gatve. :)

Toks tad buvo to kačiuko su didele burna gyvenimas. Ir ne tik jo, bet ir tų, kurie gyveno šalia jo. Trumpai tariant, viena širdim - jei jau verkti, tai kartu, jei džiaugtis, tai iki sielos pasikutenimo!

Tik pagalvokite - jei ne Didžiaburnio nepaprastas atvirumas, visi juoktųsi ir verktų kas sau...

Brangikime tuos kačiukus!!!

Taisyta: Algaudės Sivilevičienės. Ačiū!!!