Žmonės žmonės žmonės

Šveicarija. Reino krioklys

Vat ir aplankė nostalgija! Esu asmuo, kuris prisirišu prie žmonių. Vieta ne tokia svarbi, bet žmonės!.. Prisiminusi ir stipriai ilgėdamasi kai kurių asmenybių, staiga atmintin praūžia įvairiausių veidų kaita mano gyvenime.
Vieni trumpam atėjo ir išėjo. Gal ir visam, nežinau... Pamačius jų veidus, tiesiog pagalvoju, kad kažkur mačiau. O ir vardų nepamenu.
Kiti atėjo ir pasiliko ilgesniam laikui, bet vis tiek po kiek laiko dingo. Pamenu ir kartas nuo karto paklausiu, kaip gi sekasi? Bet tik tiek...
Yra tokių, kurių net nežinau, ar kada dar pamatysiu, bet aš jų taip ilgiuosi... Labai gerai prisimenu, galiu pasakoti daug istorijų, kurios keitė, turtino. Brangūs, bet ne kartu!
O kai žmonės staiga suvokia, kad nebėra nieko bendro, aš tai vadinu vienas kito įamžinimu tokiu, kokiu manai pažįstąs. Per sunku suprasti, kas dedasi kito viduje, tad tiesiog eini kitais keliais...
O brangiausi tie, su kuriais išsiskiri, bet tik fiziškai :) Sieloje esi su jais!  Duodi laisvę jiems keistis, tuo pačiu stipriai laikai praieties bendrus išgyvenimus, kaip tikrai stiprų bendrystės saitą, bet kartu girdi, kas vyksta jų gyvenime, kai nesi šalia. Susitinki ar nematant bendrauji ir jauti lyg niekad nebuvai išsiskyręs. O kad kitas tave supranta ir priima, nėra savaime suprantama! Už šiuos perlus savo gyvenime dėkoju Aukščiausiajam!!! Labai aiškiai suvokiu, jog jie yra d o v a n a.