Darjos duagiakalbystė

Kaip žinia, mūsų šeimoje kalbame rusų ir lietuvių kalbomis. Taip jau natūraliai susiklostė nuo mūsų su vyru draugystės pradžios. Nors abu ir kalbame (aš šiek tiek blogiau kalbu rusiškai, nei Serioža kalba lietuviškai) vienas kito kalbmis, bet save perteikti ir išreikšti paprasčiau savąją. Tad Dašai atsiradus, niekas nesikeitė. Dukra puikiai supranta abi kalbas ir kalbėti bando irgi abiejomis iš karto :) Kalbas įtvirtinti padėjo ženklų kalba ir mūsų nuoseklumas - aš lietuviškai, Serioža rusiškai.

Aišku, tokio amžiaus vaikai, kaip Darja (tuoj bus trys), paprastai, jau kalba labai aiškiai. Mūsiškė dar reikalauja aktyviai klausytis. Juokauju, kad mokausi ir mokausi aktyvaus klausymosi metodo :) Daša beveik visada kartoja savo mintį tol, kol aš tiksliai ją atkartoju jai. Atkakli mergina! Neužtenka "aaa", "aha" ir pan. Nesuprasdama taip dažnai bandau išsisukti, bet retai kada pavyskta :) Tad aktyviai klausau ir atkartoju jos pasakytą žodį, mintį ar frazę, t.y. patvirtinu, kad supratau.

Dabar stovime tokioje gan įdomioje ir, sakyčiau, iššūkį keliančioje sandūroje. Lietuviškai ir rusiškai kalba tik papa (tėtis) ir mama, na dar ir draugas Paška, o visi kiti kalba vokiškai. Kol dukra su manim namie, šiuo atžvilgiu laimiu aš. Serioža kalbinės iniciatyvos įmasi vakarais rusiškais skaitydamas ir savaitgaliais aktyviai bendraudamas su dukra. Kai ji pradės eiti į darželį, galiu spėti, kas mūsų laukia :) Iš kitų daugiakalbių praktikos žinau, kad vaikai pasirenka jiems lengviausią variantą. Na, nors kažkiek ramu, kad mes abu su Serioža tik mokomės vokiečių, tad dukra norėdama būti teisingai suprasta, turės kalbėti mūsiškai (rusiškai ir lietuviškai). Čia taip pat galim pažymėti bendravimą su tėvyne. Neišvengiamai Darjai reikės šių kalbų!

Dar viena skaudi problema, kurią matau - tai daugiakalbio vaiko įdentitetas. Tik galiu nuspėti, kas darosi augančio vaiko galvelėje. Mano supratimu, mūsų kaip tėvų užduotis nespausti jos jaustis kažkuo, o kaip įmanoma daugiau skatinti ją įsilieiti į esamą kultūrą. Sugebėti perteikti meilę šaknims, bet kuo lengviau priimti tai, kas yra dabar. Mano troškimas, kad dukra pasirinktų savo tautinį įdentitetą tokį, kuris atneštų kuo daugiau supratimo ir laimės.

Jau šiandien, po beveik trijų savaičių svetur, Darka kalbėdama su netikru ežiuku vadina jį vokiškai - Igel. Čia mūsų namo šeimininkų dėka. Pakankamai aktyviai jiems bendraujant su Daša, rezultatas po truputį atsiskleidžia. Na, su mažiuke, mokausi ir aš. Tik jau aiškų atskymą turintis klausimas - kas greičiau :)?

Ta proga, pristatau Jums Daugiakalbystės blog'ą. Aukse, ačiū už iniciatyvą ir ten kraunamą žinojimą :) Tai tikrai reikalinga!