Vaikai

Penktadienį vakare ir beveik visą dieną šeštadienį dalyvavau konferencijoje apie vaikų mokymą bažnyčioje sekmadieniais. Man tai buvo ne tik mokymasis, bet ir puikus atitrūkimas nuo buities. Ačiū Seriožkai, kuris pasiliko su mūsų mažiuke visą šį laiką! Oi, gera buvo pabėgti ir dar išgirsti tokią aktualią žinią apie vaikus ir jų mokymą.

Vis mąsčiau, ką reiškia būti vaiku. Visais laikais, net ir šiandien, tai viena iš pačių silpniausių grandžių visuomenėje. Juk vaikas neapgins savęs, kai yra mušamas, išnaudojamas, ar kaip kitaip skriaudžiamas. O jei jų neišmokysi apsiginti, tai pasekmės jausis visą ateinantį jų gyvenimą.
Paradoksalu, jog taip vyksta, nes juk vaikai yra mūsų visuomenės pagrindas. Būtent taip, kaip mes juos išauginsim, turėsim tokią ateitį! Tyrimai kalba, kad iki 5 metų, vaikas priima viską. Jie lyg kempinės. Ką mes jiems duodame? Vėliau jau priėmimo procesas mažėja. Žmogelis susidaro savo gyvenimą, pagal tai, kaip jam tai pristatė, parodė iki 5 metų. Po to, aišku, keistis įmanoma, bet tikrai kiekvienas žinome, kad tai taip sunku, kartais net neįmanoma. O dovanoti meilę nuo pat pradžių, tai sudėti pagrindus. Lyg pasėti sėklą į derlingą žemę.

Įdomu pastebėti, kad Šv.Rašte teigiama, jog vaikai mums pavyzdžiai, kad patekti į Dangų! Geras, ar ne? Juk jie paprastumo, smalsumo, žingeidumo, atvira širdiškumo, drąsumo... išraiškos. Oi, kiek daug mes galime mokytis iš vaikų! O priimti juos dažnai sunku, nes jie priešingybės mums. Mes dažnai užsisėdę, kai jie tuo tarpu nuolat juda; mes - ilgai neatleidžiantys, kai vaikai - po akimirkos vėl šypsosi tau; mes dažnai bijome, nes turime susidarę nuostatas, o vaikai jie labai patiklūs ir svajotojai... Galima vardinti begalės šių dalykų. Norisi tik sau primint ir drąsintis, kad neužgožčiau jų vaikiškumo, nes po to galėsiuosi, galvodama, ko tie suaugę mano vaikai neaktyvūs :)

Nors seminaras buvo skirtas mokytojams, tačiau daug ką galima pritaikyti bendraujant ir su savo vaiku. Štai įstrigo keletas bendravimo metodų:
- svarbu kalbėtis su vaiku jo kalba. Vartoti labai paprastus žodžius, palyginimus, tai, kas aktualu ir jam įdomu;
- kalbėtis su vaiku, o ne jam! Čia didelį vaidmenį vaidina "akis į akį" kontaktas, o ne nurodymai iš viršaus;
- svarbu pažinti vaiką, kaip asmenį. Taip atrandamas tarpusavio ryšys ir džiaugsmingas bendravimas;
- pagrindinis mokymo metodas: žaidimai. Per juos vaikai pažįsta pasaulį ir save;
- disciplinuoti, tai ne kontroliuoti! Disciplinuodami, mes ugdome, o ne žeminame; gerbiame, o ne įsakinėjame; aiškiname su meile ir suprantamai, o ne su pykčiu ir bausme; nubrėžiame aiškias ribas su vaikui išaiškintomis pasekmėmis, o ne rėkiame ir nestumdome, ar kaip kitaip išsiliejame.

Atsigavo mano širdis! Noriu pažinti vaikiškumą, mokytis jį tausoti ir gerbti bei padėti kiek įmanoma daugiau jam atsiskleisti, kad tas mūsų netobulas pasaulis kaskart atsinaujintų!