Patyčios mokykloje

Vakar susirašiau su savo buvusia klasioke, su kuria buvome geriausios draugės. Su ja vienintele ir tepalaikau ryšį iki pat dabar. Ji pasakojo apie dar vieną klasiokę, kurios visai nepamenu. Labai daug nepamenu! Toks jausmas, kad net nenoriu prisiminti. Esu tiesiog išstūmusi mokyklos laikotarpį iš atminties. Beveik nemąstau apie tai. Kodėl? Todėl, kad tai buvo nemaloniausi mano gyvenimo metai. Mokykloje buvau prie tų, kurias skriausdavo. Nekarta esu gavusi į kailį nuo klasės berniukų. Už ką? Už nieką! Kad buvau kitokia. Gal jiems buvau labai negraži. Esu susilaukusi nemažai pašaipų. Neretai grįždavau namo verkdama. Tai mama išsiklausinėdavo, kas buvo ir eidavo aiškintis į mokyklą, ar pas tų berniukų tėvus. Dėl to man buvo dar liūdniau, nes žinojau, kad dabar dar daugiau berniukų šaipysis iš manęs. Tad dažnai nesidalindavau savo skriaudomis.
Vakar kalbėjom apie tai su Serioginu. Baisu net pagalvot, jei mūsų dukrai reikėtu tai išgyventi. Mano vyras sako, kad vaikas turi būti užtikrintas saugumu! Ir jei kas bent bandytų prikišti pirštą, jog ji aiškiai ir tvirtai pasakytų, kad jam bus šakės :) Kaip fainai! Matyt, aš neturėjau tokios apsaugos, tad "leidausi" skriaudžiama...