Jūsų vaikai yra ne jūsų.
Jie yra sūnūs ir dukros Gyvenimo, kuris trokšta pats saves.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie yra su jumis, tačiau nepriklauso jums.
Jūs galite duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savo mintis.
Jūs galite priglobti jų kūnus, bet ne sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net sapnuose negalite aplankyti.
Galite stengtis būti kaip jie, bet nesistenkite
padaryti juos panašius į save.
Gyvenimas neina atgal ir nesilaiko įsikibęs vakar dienos.
Jie yra sūnūs ir dukros Gyvenimo, kuris trokšta pats saves.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie yra su jumis, tačiau nepriklauso jums.
Jūs galite duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savo mintis.
Jūs galite priglobti jų kūnus, bet ne sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net sapnuose negalite aplankyti.
Galite stengtis būti kaip jie, bet nesistenkite
padaryti juos panašius į save.
Gyvenimas neina atgal ir nesilaiko įsikibęs vakar dienos.
Nuotr.iš sena.lt |
Tai viena geresnių mano skaitytų knygų lietuvių kalba šeimos tema . Aišku, knygos kalba visiškai krikščioniška, jei galima taip išsireikšti, bet joje pateiktos tiesos, įžvalgos ir patirtys universalios.
Knygoje teigiama, kad pagrindinė žmogaus problema yra materializmas. T.y. požiūris į gyvenimą, kai viskas vertinama tik pagal potyrius, o visa kita tiesiog nesąmonė. Toks žmogus orientuojasi daugiausiai į sėkmę. O, kaip mums šeimoje gyvenantiems suprantama, vidiniuose santykiuose kalba eina daugiau apie žmogaus dvasią, kuri nematoma ir nėra materiali. Čia didelį, o gal ir vieną pagrindinių vaidmenų, vaidina pasitikėjimas vienas kitu. Pasitikėjimas - santykių pagrindas! Daugiau, ar mažiau pasitikime, priklauso nuo to, ką patyrėme savo šeimose vaikystėje.
Turėdami materialistinį požiūrį į gyvenimą, pridarome daug neteisingų pasirinkimų. Pvz., per anksti sodiname vaiką ant puodo, nes taip patogiau ir pigiau. Ar nepaguodžiame, kai jis užsigavo - esą stipresnis užaugs. Tokiu savo materialistiniu poelgiu nesuvokiame, kad per anksti vaiką ant puodo sodindami, stumiame jį į nerimą, baimę, norą ateity visiems įsiteikti, viską daryti per prievartą, nepilnavertiškai jaustis ir negatyviai save vertinti (17 psl.).
Tretieji gyvenimo metai - iniciatyvos vystymosi tarpsnis. Čia susiduriama su dalinimosi problema. Tėvai vėlgi vertindami pagal išorę, reikalauja iš vaiko dosnumo ir dažnai iš nežinojimo atiminėja jo daiktus ir duoda kitam. Atseit ugdomas nesavanaudiškumas. Tačiau yra anaiptol ne taip. Tokiu savo elgesiu atimame vaikui pasitikėjimą, kaip esminį pagrindą laisvos asmenybės vystymuisi. Esmė ne daiktai! Jei vaikas nenori kažko duoti, leiskime jam savintis. Ypač šiuo amžiaus laikotarpiu, kad jis suvoktų, jog ir neduodamas yra svarbus. Vėliau nuo to priklauso ir supratimas apie draugystę. Esu priimamas toks, koks esu, ar už tai, ką duodu?!
Stenkimės kuo mažiau kontroliuoti savo vaikus. Mokykime juos savo pavyzdžiu! Per daug saugodami savo atžalas, slopiname jų savarankiškumą ir asmenininį laisvumą. Čia yra tas gilesnis, ne materialistinis požiūris. Amenininis pavyzdys ir meilė! Į čia telpa beveik viskas: atleidimas, paskatinimai, priėmimas ir t.t.
Stipriai akcentuojamas tėvo vaidmuo, kaip sūnaus, taip ir dukters gyvenime. Priimdamas sūnų ir leisdamas jam klysti, tėvas atveria kelią į vyro brandą. Tai ypač ryšku paauglystėje. Paauglio priėmimas, net ir už tai, ką jis pridirba netinkamo, padeda asmeniui priimti save patį. Tėvo meilė ir priėmimas padeda formuotis stipriam identitetui. Autoriai neužmiršta pasekmių metodo, bet labai stipriai akcentuoja meilę ir priėmimą, kaip santykio su vaiku pagrindą.
Mergaitėms tėtis suformuoja "vidinį charakterį, nesąmoningus prigimties įpročius ir schemas, veikiančias visą gyvenimą". Tėvas išugdo dukrose jų grožio ir vertės pojūtį! (100 - 102 psl.)
Taigi, pereidami vaiko amžiaus vystymosi etapus, ima kalbėti apie sveiką santuoką. Tai ne ta sąjunga, kur visada taika. Priešingai! Anot Sandfordų, sveikoje santuokoje vyksta sveiki ginčai ir pykčiai :) Atvirai reikšdami savo nuomonę, išsakydami ir blogus jausmus, būname savimi ir stengiamės priimti kitą. Tik pažindami ir priimdami kito netobulumą, galime girtis gera santuoka!
Ginčo, dar galima autorių žodžiais pavadinti - sveikos kovos taisyklės:
- atvirumas sau. T.y., visų pirma, suprask ir pripažink savo kaltę, o neieškok jos partneryje;
- nuolankiai išklausyk. Kad ir kaip tai žeistų, suprask, kad tavo stiprybės gali būti ir silpnybėmis. Tai palaužia puikybę;
- stenkitės niekada neužgauti. Kitaip tampame vienas kitam nebeatviri ir su apstatytomis sienomis. Nesistenk laimėti ginčo, tai irgi neveda į paliaubas;
- kilus norui skaudinti, sustok ir atsitrauk. Pabandyk į situaciją pažvelkti partnerio akimis. Jei pasistengsime su meile išsakyti tai, kas ant širdies, tada viskas spręsis kitaip. "Šventa ramybė" užlaikant tiesą griauna, bet tinkamai ir su meile išsakyta tiesa, augina!
- atleisk! Bet iš tiesų atleisk. Įvardink garsiai: "aš tau atleidžiu!"
Kai stengiamės atsisakyti materializmo santykiuose; t.y. kai nustojame kitą savintis, gerbiame kitoniškumą ir suteikiame jam laisvę būti savimi, į tarpusavio ryšį ateina gyvybė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą