Atsidarius Mamų menės dienos mokyklėlei neskelbėm, kad bus rašomas dienoraštis. Nusprendžiau, jog tebūnie tai siurprizas. Neįsivaizduojate, kaip kiekvienas iš tėvelių buvo sušildytas! Aukos, laikas, visos skirtos pastangos geram darbui vertos, nes sugrįžta daug daugiau, nei atiduodi! Iš ties nėra lengva kiekvieną kartą reguliariai kruopščiai kiekvieną vaikutį stebėti, analizuoti ir užfiksuoti. Bet tai praturtina ne tik tėvelius, bet ir mus. Tokiu būdų skiriame daug daugiau sukoncentruoto dėmesio, verenčių žvilgsnių į tą mažą, stebuklingą žmogelį, kuriame tiek visko daug...
Štai, vienai mamytei leidus, paskelbiu jos išrašytus jausmus, kurie man tokie brangūs ir liečiantys širdį... Mat paklausiau, gal tėveliai norėtų patogesnio elektroninio dienoraščio, kurio dėka užfiksuoti dalykai būtų pasiekiami greičiau ir, gal būt patogiau. Bet štai ką man atrašė Liepa.
"Man Jūsų popierinis (knygelėje) dienoraščio rašymas buvo labai netikėtas ir, žinoma, labai mielas ir brangus. Nekeisčiau jo į elektroninį variantą. El. laiškuose nebelieka dvasios. Jau pamažu išnyksta ranka rašomi laiškai, viskas sudedama į automatišką mygtukų spausdinimą, vienodą šriftą ir vieno klavišo paspaudimu laiškas atsiduria dėžutėje šalia kitų laiškų, spamų ir internetinių šiukšlių. Laiškai pasimeta, išsitrina, o jeigu nori pasilikti atminimui, atsispausdini ant balto popieriaus lapo ir susegi į dokumentu segtuvą. Nuo bo du...! :)
Rašyti dienoraštį mažytėje knygelėje gal kiek sudėtingiau, bet išliekamoji vertė neįkainojama... Po daugelio metu puslapiai pagels, o tekstas, parašytas žmogaus ranka, suspaus širdį. Aš dar į vieną kitą dienoraščio puslapį įdėčiau nuotrauką - vienos smagesnės akimirkos ar šventės ir būtinai nuotraukos su auklytėmis. Šiandien daug kas mažyčio žmogaus gyvenime savaime suprantama ir ne taip svarbu - foto albumai nesutvarkyti, fotografijos dideliais kiekiais sumestos į kompiuterio atmintį ir retai kada peržiūrimos, o kai kurios svarbios akimirkos liko neužfiksuotos arba išsitryne, sugedus kokiam technikos stebuklui. Ir dar... Svarbūs Žmonės yra šalia ir gerai...,o jeigu kada nors tie Žmonės gyvenime pasimes.....Ūgtelėjęs vaikutis arba jau paauglys, o gal jau suaugęs vyriškis ar moteris, paėmęs tokią knygelę į rankas bus laimingas pamatęs ne tik ranka rašytas ir jam skirtas eilutes (gali būti po daugelio metų išnyks toks daiktas, kaip rašiklis...:) ), bet matys ir tų dienų Svarbių Žmonių akis - pirmųjų draugų ir pirmųjų mokytojų. O gal gatvėje sutikęs nepažįstamą žmogų ims ir atpažins fotografijoje matytas akis."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą