Susitikimas

Vaikščiojant su Dašule parke pas senelius Klaipėdoje, sutikome Gabrielių. Žiūriu, jis laiko du buteliukus pilnus vandens ir laisto praeivius. Aha, kad mums nekliūtų, reikia ieškoti kontakto :) Iš karto paklausiau, ką jis čia veikia. Sako, kad jei kas nors jį įsiuntins, tai apipils vandeniu. Klausiu: "o tai Tave dažnai įsiutina?" Galvoja... Staiga pradeda pasakoti, kad turi pinigų ir eis į Akropolį. Pirks kažkokius bilietus (loterijos, tikriausiai). Eina į pirmą klasę, nors sako, kad nebaigė dar. Jam 7 metai.
Nuėjom prie vaikų žaidimų aikštelės. Darja pargriūna ir pradeda verk. Jis klausia, o kodėl ji verkia? Skauda, sakau. Tada jis: "kai man skauda, aš kenčiu ir neverkiu". ...
Darja ir jis užlipa ant čiuožyklos. Gabrielius specialiai ima ir pradeda laistyti čiuožyklą ir dar apspjauna. Man jau darosi nejauku... Sakau, gal dukryte einam namo. Tada berniukas klausia: "o tu jos nepalieki vienos?" Sakau, ne, nes ji dar maža. Gabrielius sako, kad jis visada vienas...
Mes patraukėm namo, o jis surinkinėdamas butelius ir bandydamas atidaryti šalia stovėjusias mašinas, nuėjo į kitą pusę.
Oi, širdis pilna!.. Nejaukiai jaučiuosi per tokius netikėtus susitikimus. Jausmų sumaištis: ir gailestis, ir baimė, ir nežinojimas, kaip reikėtų elgtis. Vaikas tarp meilės paieškos ir kovos už buvį realybėje. "Jei kas įsiuntis...", "aš neverkiu...", "visada vienas..."
Vat toks susitikimas!..