Vasario keturioliktoji. Meilės diena.
- Paskubėk, pavėluosim! - bando atitraukti mane nuo skanumynų.
Pakeliu apspangusias nuo valgymo akis. Mėgaujuosi priruoštais mylimojo valgiais.
Bėgte bėgte lengvais žingsneliais už rankučių susikabinę. Šlapdriba. Mano meilė atsuka į mane šlapią, linskmą veidą ir baksteli man nuo ištirpusio sniego sūriomis lūpomis. Susiliečiant rankomis, atrodo net oras palengvėjo. Iš malonumo pasišiaušia plaukai. Jis man kvepia lietumi.
- Onute, priimam dar tuos vaikus? Susituokti nori! - už minutės Vilniaus civilinės metrikacijos biure pietų pertrauka.
- Mūsų vestuvės rugsėjo devintą! Už devynių mėnesių! - džiūgaujame abu.
Čiupinėju sužadėtuvių žiedą ir netikiu, kad čia su manimi viskas vyksta. Imu nekantrauti. Jokios abejonės - tai mano žmogus!
- O tu tikrai nori tiek žmonių? - ginčijamės planuodami vestuves Belmonte.
Mūsų meilės vieta. Vilnelė, kriokliai ir meilės prisipažinimai. Stipriai kvepia! Saldu! Žavu ir paslaptinga! Baltų debesėlių pluoštas tyliai čiupinėja dangų.
Džiugu būti jau pažintoje vietoje. Lyg kiekvieną medį atpažįsti. Bevaikščiojant iškyla atmintyje pergyventi dalykai.
Jei kas mus stebi pro restorano aprūkusį stiklą, tai esame aiškios dvi figūros: mergaičiukė laikosi įsikibusi abiem rankomis į šviesiaplaukio vyro ranką, pakėlusią galvą ir meiliai žvelgiančią į jo akis. O jis iš viršaus vis žvilgčioja į ją. Vaizdas nešantis meilės kvapsnį!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą