Akimirkos iš mamos kasdienybės I dalis

D.Šakenytės nuotr.

Pavargus... Norėčiau bent pasivartyti! Bet Maška taip ima dūkti, kad norėdama pasaugoti šalia esančiųjų miegą, keliuosi. 

Šįryt net du kartus prausiausi. Užmiršau, kad ką tik kremą jau pasitepiau. Net du! Būna juk ir nesipraususi lieku. Ir į cukrinę, vietoj termoso pripyliau verdančio vandens!

Kava padėtų! Geriu DALMMAYR PROMODO, kuri gaminama Miuncheno barokiniuose karališkuose Nymfemburgo rūmuose. Tas ritualas tiesiog prisėst, nors ir labai trumpam, įkvėpt to aromato... 

Subtilus rūgštumas pamalonina gomurį.

Čiumpu akinius. Gal protas greičiau prasiblaivys. Užpilu šlakelį indų ploviklio, nuplaunu ir nuvalau vienkartine servetėle. O!!! Tikrai, viskas atrodo ryškiau! 

Akimirkai akys nukrypsta pro langą. Į platų švintantį horizontą. Labai dažnai stebiu ir kylantį rūką. Jis čia, Vokietijoje, kaip skraistė prieš mano akis padengia mišką ir pievą. Lietuvoje tokio vaizdo nesu mačiusi. Būna, taip greitai išlenda saulė, kad net patikėti sunku, kad prieš penkias minutes ji lygiai taip švietė mums virš galvos ir tik rūkas ją dengė.

Šiandien matosi Alpės!!! Maždaug už šimto penkiasdešimties kilometrų! Kalnai atveria lyg naują perspektyvą kasdieninei mano dienai. Žvelgdama į juos išlaisvėju nuo ribotumo.

- Va dėl ko verta švintant keltis! - pagalvojau. - Kitaip niekada tokio grožio ir nepamatyčiau!

Argi ne stebuklas, kad žmogaus plika akis gali net už milijonus šviesmečių matyti!!! Tokiu atstumu nutolis Adromedos spiralinė galaktika, ir esant giedram nakties dangui galima ją pamatyti be jokių teleskopų. Nors ir atrodo ji kaip blausi dėmelė, vis tiek stebuklas! Skaičiau, kad ji didesnė už Mėnulį
ir arčiau Žemės, tačiau joje esančios dulkės ir dujos slopina šviesą.

Kasdienybė užburia. Įpratusi atiduoti save... Tiesiog taip natūralu. Gal net moteriška, įaugę į prigimtį. Vienatvė ir kava vilioja! 

Greitai išmaukiu savo brangųjį gėrimą. Ištraukiu puodą ir statau ant viryklės. Proporcingai pilu ryžius į verdantį vandenį - vienas puodelis ryžių, du vandens. Jaučiu, kaip aplink kojas slankioja mažylis. Bandydamas stotis tempia pižamos kelnes.

- Mažuli, palauk! Nutempsi man kelnes! - kol dar kelnės vietoje, paskubomis beriu druską į košę.

Atrodo, tik akimirkai nusisuku pakelti dukrą, kaip staiga bėgti ima ryžiai. 

- Šakės, kaip aš pavargau! - jau nuo ankstyvo ryto pratrūkstu.

Kažkaip pasidarė labai lengva išvesti mane iš kantrybės. Užtenka mažiausios priežasties susinervinti.

Akimirkos iš mamos kasdienybė II