Skubu namo. Slegia kažkokia negera nuojauta... O ir tas Šiaulių rajonas, kuriame gyvename vis mane verčia nejaukiai jaustis. Ši vieta pagarsėjusi nusikalstamumu. Ne viena žmogžudystė įvykdyta ir narkotikais prekiaujama. Nekalbu jau apie alkoholizmo liūną. Šie namai vadinami piratnamiais!
- Girdėjai? - nuo stiklų dūžio prabudusi, klausia Žydrūnė.
Kuo giliau palendu po anklodę. Tik nosies galiukas kyšo. Taip jaukiau ir lyg įsčiose saugu.
- Pasirodo, - grįžusi iš paskaitų dalinasi kambariokė. - Girtas vyras su kirviu sužalojo savo moterį.
- Aaaa!!! - lyg neišgirdusi rėkiu. - Žiūrėk, koks didžiulis!!!
Žiūrėdama į didelį, gal kokių 5 cm tarakoną purtausi. Negaliu atsigauti, kaip šlykštu!
Žydrė be baimės čiumpa šlepetę ir "pliaukšt":
- Na va, ramybė tau! Nebėra, - nuotaikingai apgina.
Po pietų grįžusi į mūsų su Žydre nuomojamą butelį ant stalo randu raštelį:
"Karolina, Tu tik neišsigąsk. Tavo mama reanimacijoje. Paskambink tėčiui.
Žydrė"
Laikydama šią žinią, susmunku ant sofos. Reanimacijoje?!!
Šiaip taip sugraibau mobilųjį. Pirštai nuo skubėjimo virpa. Labai bijau...
- Kodėl reanimacijoje? - susijaudinusi paklausiu.
- Vaikeli, tu tik nepergyvenk. Plaučių uždegimas. Visą savaitę pragulėjo lovoj. Žiūriu, šiandien nebeatsikelia. Su greitąja iškart į Šiaulius. Nueik pas ją.
Plaučių uždegimas. Ne taip baisu, pamaniau, ir atsipūčiau, bet paskubomis išlėkiau į stotelę. Sėdžiu 12 autobuse ir nepaleidžiu minties, kad tikriausiai nieko baisaus.
Sausąkimšas autobusas. Beveik nėra kuo kvėpuoti. Stoviu ir galvoju, kas gi visų šių žmonių galvose. Kas ką jaučia, pergyvena?..
- Oi, Karolyte, kaip noriu alaus! O ir kokios keptos vištos neatsisakyčiau - jau ketvirtą dieną lankau mamą. Džiūgauju ją tokią matydama. Ryškus pagerėjimas, nors vis dar intensyviosios priežiūros palatoje.
Eidama laukan, išgirstu tėtį bediskutuojant su gydytoju:
- Imkit, daktariuk, - tėvukas kiša į kišenę šimtinę.
- Viska bus gerai, pamatysit, - priimdamas kyšiuką nuramina.
Miegu naktį ramiau. Ryt po paskaitų vėl eisiu. Einu kiekvieną dieną. Išdrįsau net kunigą pakviesti ligonio patepimui.
- Dukryt, noriu namo! - stipriai ligotomis akimis maldauja mama, po savaitės reanimacijoje perkelta į paprastą palatą. - Paimkit mane, prašau!
Jos žodžiai trūkinėja. Alsuoja nelygiai. Vis arčiau girdisi gerklėje gargaliavimas, užsikosti iki uždūsimo. Kosulys smaugia. Negaliu žiūrėti! Man plyšta širdis!.. Neištveriu įtampos. Nesugebu atlaikyti jos prašančio žvilgsnio.
- Mamyt, ryt ateisiu! Sveik! - pabučiuoju į kaktą ir su ašaromis akyse išeinu...
Palieku ją su troškimu namo...
- Karolina, turiu tau blogą žinią... - paskaitos metu gaunu sms. - Vakar 16 val. mirė tavo mama.
Pratrūkstu garsiai įsteriškai raudoti. Užsidengiu galvą rankomis. Kaip kosmose. Prarandu ryšį su gravitacija. Kažkur skrendu... Stiprus nerealybės jausmas.
- Sėskis, pačiulpk... - dėstytoja kiša man į burną validolio tabletę.
Susmunku suole.
- Aš vakar išėjau 14 val., o ji mirė 16 val.! - žaibiškai skrieja mintys. Atrodo, smegenys suskeldės. - Dieve, reiškia savo akimis regėjau mamą uždūstant...
Baisu! Mintyse atgaivinu mamos maldavimą namo! Regiu jos akis. Prašėsi ir iškeliavo... Jau niekada nieko negalėsiu jai paaiškinti.
Nuo mano skausmo visi nuliūdo. Be žodžių kursiokų prisilietimai, apkabinimai.
Nelabai suprantu, kas ta užuojauta...
Negaliu net pagalvoti apie laidotuves. Nenoriu ten važiuoti! Vis tiek jos jau nėra. Tik šaltas kūnas. Ten jau ne ji!..
Užsimerkiu ir bandau nusipiešti jos tamsiai banguotus plaukus, vešlius antakius, giliai žalias akis, taisyklingą sąkandį ir suskeldėjusias lūpas...
- Karolina, tai kada tu atvažiuosi? - susinervinęs klausia tėtis. - Nedaryk gėdos! Ryt jau laidotuvės! Visi giminės juokiasi!
- Jau važiuoju, tet.
Juoduma... Visas oras kupinas nerimo. Šaltos laidojimo namų sienos, rūkantys vyrai, moterys tamsuolės... Nedrįstu įeiti.
- Kas tas vaikinas su ilga kasa? - žiūrėdama į pavymui einantį mano griupioką, pašnibždomis klausia teta. - Kokių čia keistuolių prisivedei?
Yra žmonių, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis nesikeičia. Netgi tokią man tragiškai sunkią dieną, ima ir apkalba!
Man net ašaros nebėga. Žiūriu į tą iškamšą karste ir nesuvokiu, kad tos gyvybės nėra ir nebebus... Ir paskutinį kartą pabučiuoti nenoriu! Šalta, baugu, atstumia...
Laidotuvių procesija ramiai pėdiname. Įsikibusi tėčiui į parankę, lyg sapne, stiklinėmis akimis žiūriu į priekyje važiuojančią katafalką. Praeiname pro mūsų namą. Minutei sustojame. Iki kapinių porą metrų. Ima gniaužti gerklę. Pratrūkstu raudoti! Net nesistengiu suvaldyti iš vidaus besiveržiančio sielvarto.
Viskas! Ji nematys mano tolimesnio gyvenimo: nei vyro, gal būsimų vaikų... Ko aš patarimo klausiu ir kur nueis mano atsiprašymai už grubumą ir nepaklusnumą jos atžvilgiu?
Įmetu saują žemės į duobę ir paeinu toliau nuo visų. Nenoriu čia būti! Dangus toks šaltas, tuščias ir tolimas. Nenoriu daugiau čia niekada ateiti!!! Kokia prasmė iš tų kapų?!! Gyvą branginu, bet mirusią nenoriu "lankyti"!
Grįžusi į Šiaulius sėdžiu susisupusi į vilnonę mamos megztą skarą. Vieną akimirką sarkastiškai juokiuosi, staiga kitą - jau verkiu. Negaliu pajudėti. Apatija apraizgė.
Vis tik esu dėkinga už savo gyvenimą ir žmones jame!
- Žydre, tu nuostabi! - dėkoju už kelintą atneštą arbatos puodelį.
Ji tyliai, be žodžiu tiesiog šalia būna. Klauso mano minčių. Kartu nešioja mano sielvartą. Tai taip brangu!!!
Kiekvienas jos daiktas jaudina! Skausmingai, paprastai, po truputį, net nepastebimai išblanksta akimirkos, vaizdai... Deja, bet nuotraukos neperduoda to, kokią ją pažinojau. Vis klaidžioju prisiminuomuose, kad jie neužsimirštų.
- Mergos, pasidėkit batus į vietą! - su lyg įsakymu tiesiai į mano nugarą skrieja mamos šlepetė.
Pratrūko!
Neįsivaizdavau anksčiau, kaip gali būti malonu, kad tave bara. Koks brangus dabar mano širdžiai jos pyktis. Kaip norėčiau dar kartą tai išgirsti!
Pabrėžtinai griežtai ir ryžtingai:
- Eisiu ryt į mokyklą su tavim. Pažiūrėsim ko tas Stapaurių vaikas tave muša.
Gynėja. Liūtė.
- Vaikeli, susiimk. Tavo ateitis svarbi! - Išmintis! Nebranginau tavęs!..
Nors jai tik keturiasdešimt septyneri, jau susilenkusia nugara, susigūžusi skara ant galvos, dižiuliai botai ant kojų. Keliauja į fermą karvių melžti. Vis įsivaizduoju, o kokia ji būtų dabar? Tikriausiai, kaip senutė?
- Mamyt, pasiilgau tavęs!!! - nuaidi jau kasdienybe tapusi rauda...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą