Draugai ir svetingumas

Sakyčiau, kad mūsų penkiametei pasisekė. Jau nuo kūdikystės ji turėjo labai gerą draugą Jokūbą. Atvykus į Voketiją pradžioj buvo nelengva. Bet pusės metų eigoje ėmiau lankytis mamų ir vaikų klubuose. Nieko nesupratau, bet radau keletą moterų angliškai kalbančių. Taip prasidėjo ir mano, ir Dašos naujos draugystės.

Pradėjusi lankyti darželį, dukra rado (iki pat dabar) geriausią draugą Leon :) Daug kalba apie jį, piešia jam piešinius. Tik kek vėliau į draugų sąrašą įsirašė ir mergaitės. Pradėjo vaikai kviestis į gimtadienius ir į svečius, tiesiog pasibūti. Ir mes kviečiamės jos draugus pas save. Dabar gan aktyviai. Kartais ir mamytės ateina arbatos. Smagu! Vaikai dažniausiai žaidžia vaidmeninius ar stalo žaidimus. Daša kambary turi palėpę, tai vaikams gyvenantiems name ir bute linksma :)))

Čia vokiečiai labai svetingi. Po pasibuvimų pas draugus namuose visada parsineša saldumynų, kai ateina į svečius irgi kažką atsineša. Mokomės ir mes tokį dėmesį nuolat rodyti.

Pastebėjau, kad labai svarbu kviestis vaiko bendraamžius į namus. Pas kitus Darja elgiasi pavyzdingai ir draugiškai, bet kai pradėjo ateidinėti draugai namo, išlindo bendravimo spragos. Staiga dalintis tapo sunku ir įsakinėti panoro. Žaislų tvarkytis nenorėjo. Tad mokomės svetingumo ir atsakomybės. Kalbam, kad svečiai turi taip gerai jaustis, kad visada norėtų ateit vėl ir vėl. O žaislus tvarkytis, jos atsakomybė, ne svečio. Po kiekvieno apsilankymo situacija vis gerėja. 

Svajoju, kad mūsų namai ne vien atviri vaikų draugams būtų, bet, kad vaikai patys norėtų į juos parsivesti bendraamžius. Tai man kaip pasitikėjimo įrodymas ir, kad namie gera!