sekmadienis, vasario 17

Manęs nemyli!

Šiandien buvom vėl svečiuose. Ir, kaip visada prieš išeinant, mėgstame "statyti palapines", t.y. ilgai dar atsisveikinėjam. Tai Daša jau labai pikta, kad rėžė Seriožai: atceit, aš esu alkana, o Tu taip ilgai neini namo, na, Tu nenori man valgyti duoti! Serioža jau mašinoj aiškina jai, kad tai ne tiesa ir, kad jis ją myli ir valgyti tikrai duoda. Tada dukra sako: "Bet manęs niekas nemyli!". Kadangi buvo mašinoj jau tamsu, tai nesupratau ar man pasirodė, ar ji tikrai išspaudė ašarą. Prisilietus lyg pajutau šlapią skruostuką. Ėmėme vardyti visus ją mylinčius žmones. Dievo irgi nepamiršom. Tada ji atšauna: "Bet juk Dievas nepasiekia. Jo gi trumpos rankos." Įdomiai :) Aiškinu, kad Dievo rankos pačios ilgiausios ir stipriausios. Atrodo, patikėjo!
Viso to pokalbio eigoje dar paklausė, kodėl toks berniukas, kuriam jau 13 metų ir Darja labai jį myli, nedovanoja jai dovanų :) Mat ji jam daug piešinių padovanojo ir savo sausainiais pavaišino. Bandžiau paaiškint, kad ne visi supranta, kad Daša mėgsta dovanas. Visi meilę išreiškia pagal savo supratimą.
Na, vat tokios rimtos temos pas mus :) Kuo toliau, tuo įdomiau!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą