Saugi senatvė

Kaip liečiama tokia svarbi tema, kaip saugi vaikystė, tai kartas nuo karto, manęs neapleidžia mintis apie saugią senatvę. Asmeniškai man vaikystė ir senatvė turi labai labai daug panašumų. Jau vien saugumo, pagarbos ir kt.panašūs klausimai.

Nuotruaka iš čia

Šiandien, su vokiečių k. kurso studentėmis keliavome į senelių namus. Kam tai pažintinė kelionė, o kam gal svarbus karjeros klausimas. Šie senelių namai vieni iš prestižinių. Tiesa, man priminė ligoninę, bet panašu, kad priežiūra ten tikrai tobula. Jau galvojant apie tai, kokią kaina mokama, kad tuose namuose gyventi!!! Vienam žmogui mėnesiui kainuoja nuo 1200 iki 3600 Eurų (priklausomai nuo kiekvieno sveikatos ir reikalingos priežiūros)!!! Aišku, ne kiekvienam, tik turtuoliam :) Direktorė labai akcentavo, kad už tokią kainą priežiūra aukšto lygio. Be to dar ir darbuotojams labai geros sąlygos, galvojant apie visus šiame darbe fizinius sunkumus.

Šv.Augustino senjorų namuose gyvena 60 asmenų. Kiekvieną dieną jie turi dienotvarkę, kurioje visi reikalingi kūnui ir sielai dalykai. Seneliai ten ir muzikuoja, ir kepa, ir gimnastika užsiima. Yra vienviečiai ir dviviečiai kambariai, kurie gan paprasti. Tiesa, su ypatingomis lovomis ir vonios kambariais. Meniu pasirinkimas labai platus, kiekvienam skoniui. Lankytojai neribojami ir nekontroliuojami. Bandoma sukurti bendrabučio atmosferą.

Socialinė pagalba senukams čia Vokietijoje viena iš opiausių temų. Kaip ir visoje Europoje, gimstamumas mažėja, bet senelių daugėja. Kiek aš supratau, į senelių namus žmonės nenori ne vien dėl didelių pinigų, bet ir dėl prisirišimo prie namų. Labai daug senjorų gyvena vieni patys savo dideliuose namuose, kuriuos irgi reikia išlaikyti ir prižiūrėti. Jautrus gi tas namų klausimas!

Po šio apsilankymo su kursiokėmis iš Rusijos, Kazachtano ir Baltarusijos diskutavome apie senatvę. Kaip gi gali taip būti, kad turtingų vaikų tėvai vieniši tokiose "ilgalaikėse atostogose"? Tiesa, man nėra toks paprastas ir lengvas klausimas. Aš nesijaučiu turinti teisę reikalauti iš savo vaikų, kad jie mane sudėtingiausiomis sąlygomis imtų ir būtinai savo namuose prižiūrėtų.
Nėra nei kalbų, kad kiekvienas trokštame savo vaikų meilės ir rūpesčio iki mirties, bet ar mes garantuoti kad taip bus? Teismui vietos čia nėra. Ir tam auklėjimo klausimui irgi. Kaip iš Baltarusijos moteris išsireiškė, kad viskas priklauso nuo auklėjimo. Oi, tikrai manau, kad ne vien nuo jo!
Toks pats veidrodinis klausimas, galvojant apie savo tėvus. Esu ne Lietuvoj ir nežinau, kada grįšim. Kaip gi atsakomas toks klausimas? Ne visi tėvai norėtų senatvėj gyventi ne savo tėvynėj, nekalbant apie persikraustymą pas vaiką į namus.

Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu, kaip gi svarbu apie tai pagalvoti ir kalbėtis su savo artimaisiais. Atrodo esame dar tokie jauni... Tačiau, jei Dievas leis iki tiek gyventi, senatvė ateis neprašyta ir nelaukta.

Kokios jūsų mintys šia tema? Ar iš vis galvojate apie senatvę?