Visų pirma, įstaigoje dirbantys darbuotojai atsakingi už kiekvieno vaiko saugumą (ir fizinį, ir emocinį!). Mūsų užduotis, kad nei vienas vaikas nenukentėtų.
Visi suprantame, kad su vaikais būna visko, kaip ir su suaugusiais :), ar ne? Tik vaikai žymiai tiesmukiau išsireiškia: jei jau norisi, tai reikia griebti; jei sunervino, tai reikia užvožti; jei per arti prilindo, reikia pastumti ir pan. Viena reakcija nelygi kitai. Jei vaikas gina savo ribas ir mušasi kitam vaikui priėjus per arti, tai yra taisytinas ir normalus elgesys. Aš pripažįstu, kad šioje situacijoje auklėtojas turėtų pastebėti ir iš anksto įsikišti iki smūgio ar stumtelėjimo. Svarbu daug ir nuolat su vaiku kalbėtis, kad jei nenori, kad prie Tavęs arti lįstų, gražiai pasakyk. O tam kuris lenda - paklausk, ar kitas nori, kad būtum taip arti.
Dar suprantu, kad sociali vieta, kaip vaikų grupė, ir dar kasdien būnant, gali atverti daug naujų vaiko savybių, kurių tėvai nepastebėjo. Tame tarpe išryškėja daug gerų, dar neatrastų bruožų, bet deja ir daug negerų elgesio ypatumų. Čia ir kyla klausimas: ar vaikas išmoko to kolektyve? ar problema yra ankstesnė, ateinanti iš šeimos konteksto?
Tad leidžiu sau svarstyti ir netgi teigti, kad jei vaikas mušasi ar stumdosi tiesiog eidamas pro šalį, be jokio konflikto, nes jam tiesiog pasidarė blogą, ar liūdna, va čia jau, reikia gilintis ir problemos ieškoti bei spręsti kartu su tėvais. Toks elgesys kalba apie šaknį, o ne viršūnėlę. Siūlyčiau, visų pirma, nebijoti pripažinti problemos, pvz., mano vaikas nesutramdomai muša visus. Tai jau nuoširdumas ir ėjimas link bendradarbiavimo. Manęs netenkina, kai numojama ranka ir lyg niekur nieko sakoma, kad visi mušasi, arba reikia mokyti apsiginti! Toks požiūris skatina patyčias. Tada visada norisi klausti: "O jei tavo vaikas būtų sumuštas?" Iš karto viskas pasisuka kitu ratu ir pasirodo kitomis spalvomis.
Tad grįžkime prie problemos pripažinimo. Jei to nėra iš tėvų pusės ir atsakomybė už nederamą vaiko elgesį permetama vien tik įstaigai, tolygaus ir vertingo ėjimo į priekį deja nematau! Po problemos įvardinimo, kaip tokios, galime kartu vaikutį stebėti ir tada klausti - kodėl? Kodėl jis agresyviai išreiškia savo liūdesį ar skausmą? Gal jam trūksta artimųjų artumo ar dėmesio (kas mano supratimu ir yra esmė!) Ir netgi tokiu atveju, aš visada prisiimu atsakomybę ir save kaltinu, kad nenumačiau, žaibiškai nesureagavau ir kitas vaikas nukentėjo... Tarp kitko mūsų Daša dažnai būdavo tokioje situacijoje ir tikrai galiu suprasti tuos, kurių vaikai tampa aukomis. Bet tikrai nesmerkiu ir tų impulsyviųjų. Viskas priklauso nuo požiūrio ir pastangų kažką keisti! Konfliktai bus, muštynės bus, bet vėlgi kartoju, kai tai kyla konflikto metu, tada mes galime mokytis, kaip kitaip spręsti santykių problemas. Bet kai vaikutis išlieja savo susikaupusį skausmą, liūdesį ar neviltį ant žmogelio, kuris tiesiog stovėjo šalia, tai jau kalba apie rimtas problemas, už kurias įstaiga tikrai neatsakinga, bet gali padėti!
Štai keletas rekomenduotinų straipsnių:
Padėkite-mušasi, spjaudosi ir kandžiojasi
Aštrūs dantukai arba vaikas kandžiojasi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą