Man žindymas, tai ne vien vaikelio fizinių poreikių tenkinimas, bet ir neapsakomas mamos ir vaiko ryšys! Nors tai nėra lengvas procesas, bet suteikiantis nemažai nepakartojamų išgyvenimų. Sunkiausia, kai trūksta miego, o maža burnytė laukia artumo ir pienelio. Daugiausia laimės, kai arti prisiglaudžia ir į tave žiūri savo prisirišimą iškalbančiomis akytėmis.
Natūralus maitinimas mums su dukra beveik truko 19 mėnesių. Štai kokia mūsų istorija.
Maitinimo pradžia, kaip daugeliui, buvo tikrai nelengva. Kol susinormalizavo pieno laktacija, tai buvo ir uždegiminių požymių, tačiau po kelių mėnesių viskas ėjosi visai neblogai! Tačiau, gal kokius 5 mėnesius dukra nenorėjo imti krūties. Buvau atkakli ir maitindavau ją apsnūdusią. Tokio jos elgesio priežasties taip ir neišsiaiškinau. Tik staiga, po tam tikro nemažo laiko ji ėmė ir pradėjo noriai ir dažnai žįsti.
Suėjus pusantrų metų mergaičiukei duodavau žįsti prieš miegą. Nes prieš tai ji tiesiog bet kada galėjo paprašyti. Būdavo ji net nenori to pieno, bet tikriausiai reikėdavo paprasčiausio artumo. Aišku, tai tapo varginančiu procesu. Kai esi namie dar nieko, bet kai kur išeini ir ji vis prašo: "am am" (rodydama pieno gestą), tai nelabai malonu ieškoti užuovėjos svetimoje vietoje. Tad nelabai nesunkiai ji pradėjo suprasti, kad pienelis tik prieš miegą.
Kovo pradžioje, su vyro pagalba, pradėjome atpratinėti nuo naktinio valgymo. Serioža miegojo šalia mažiukės ir keldavosi, kai ji verkdavo. Žavėjausi jo švelnumu, kantrybe ir meile jai! Labai kantriai ramindavo, glostydavo. Nelengva! Rytais leisdavau jam ilgiau pamiegot.
Po savaitės naktinio žindymo atpratinimo, dėl ligų ligelių (cistos operacijos, vėjaraupių) ilgai dar daviau žįsti tris kartus per dieną. Tačiau jai sustiprėjus, toliau tęsėme atjunkymo procesą. Pradėjau nebeduoti dienos pienelio. Įsivaizdavau, kad bus labai sudėtinga. Nes ji pietų miego metu labai godžiai gerdavo pieną. Net nustebau, kaip ji paprastai tai priėmė! Aišku, nešiojau ir nesiguliau šalia, kad neprovokuoti. Ir ji net neprašė :)
Pasirodo, čia man sunkiau, nei jai! Ne vieną kartą pagaunu save liūdesio būsenoje, kad man vis dėl to taip malonu ją prisiglausti arti arti... Vis tik žindymas tokia stipri artumo išraiška!
Tad liko tik rytas ir vakaras. Po savaitės nebedaviau rytais. Vis mąsčiau, kada geriau nebeduot - ryte ar vakare? Rytais kartu gulime lovoje ir mėgaujamės ta artuma. Vakare - daugiau raminimosi veiksmas. Tad vis tik nusprendėm nebeduot ryte. Buvo nemažas iššūkis! Ji labai anksti keldavosi ir prašydavo žįsti. Bet po kiek laiko priėmė šį faktą. ir pradėjo miegoti visą naktį (aišku būna išimčių)!
Vakarais visiškai nutraukti buvo visai nebesunku, tik man nelengva, kad daugiau niekada taip nebebus! Žindyti tokia didelė privilegija! Bet atėjo laikas savo vaiką "paleisti"... Ir atrodo tikrai tinkamas laikas, nes taip paprastai jai sekėsi.
Mūsų "stažas" 26 mėnesiai ir vis dar tęsiasi. Dieną pieno nereikia, nes būna darželyje, bet grįžus iškart reikalauja, neužtenka tik pasėdėt apsikabinus, vakarinį kartais pamirštam, bet be rytinio pienuko, ji neišgyventų, nieks nepadeda ir nieko tuo metu nenori. Mano visas žindymas labai lengvas, be jokių problemų, bet va atsisakymas bus sunkus ir ilgas
AtsakytiPanaikintiAciu uz pasidalinima. SUtapimas, as ir kaip tik savo zindymo istorija parasiau, nes mes anksciau baigeme si rituala. Ir nors labai megavausi zindymu, man jo netruksta, nes nutraukeme tada kai dukryte kitaip pradejo reiksti artuma, apkabinti stipriai, prisiglausti. Ir nesuprantu, kodel man yra kitaip nei daugumai mamu. Na bet viskas vyksta naturaliai turbut..Gal dar vyro artumu nepasisotinau :D
AtsakytiPanaikintiSėkmės jums, Forelle, kad kai nuspręsite, nesunkiai pavyktų atjunkyti :) Tikrai suprantu, kad pirmi kartai būna emociškai sunkūs: ir dėl vaikelio reikalavimų, ir mamos savijautos!
AtsakytiPanaikintiAuksyte, perskaičiau ir jūsų istoriją! Labai turininga patirtis. Ačiū! O dėl to, kad mes visos mamos skirtingos ir mūsų reakcijos į daugelį dalykų skirtingos, tai yra labai žavu :)