Boundaries (Ribos)

Gaila, kad mano anglų kalba nėra tokia gera, kaip norėtųsi :) Visada renkuosi prioritetu skaityti gimtąja kalba, nors angliškai tiek daug geros literatūros. Šią Dr.Hendry Cloud ir Dr.John Towson knyga "Boundaries" ilgai reklamavo Serioginas (paskolino mums Julija-ačiūūūū!). Vis pasidalindavo geromis ištraukomis, kartodamas, kad reikia ir tau paskaityt. Ryžausi! Aišku, kad supratimo labai daug trūksta, tačiau, tai ką įkertu, nerealus atradimas!

Apie tai, kas joje rašoma galima labai daug dalintis. Visa tai, ką autoriai perteikia yra tokia tiesa ir be galo aktualu. Kiek daug to netikro, apsimestinio gerumo plaukioja tikinčiųjų tarpe! Tik ir kalbama, kad t u r i m e būti geri, tarnaujantys ir t.t. Bet kas už to stovi? Kokios to gerumo šaknys? Ir ar tikrai mes negalima pasakyti NE? Dažnai po tariamu meilumu slypi neteisinga motyvacija: pasirenkame elgtis taip, nes bijome būti atstumti. Super paneigiami krikščioniški mitai, buvimu "geručiu" aureolė :)

Labai gera vieta apie tai, jog ribų neturėjimo šaknys slypi vaikystėje. Kažkokioje vietoje tėvai nesugebėjo susidėlioti teisingų ribų, kurios padeda blaiviai žvelgti į save ir į pasaulį. Susidėliodami savo aiškią erdvę, atidarome duris įeiti geriems dalykams ir pasitraukti blogiems.
Peržvelgiami vaiko raidos etapai, pateikiant gyvenimo pavyzdžius. Pvz., jei neleidžiame vaikui nuo 18 mėnesių iki 3 metų drąsiai išreikšti NE, jis nebemokės gėriui pasakyti TAIP. Arba, jei nuo 10 iki 18 mėnesių mama neleis vaikui tyrinėti pasaulio ir savarankiškėti, jis užaugs nesaugus, nesavarankiškas... Tad tai, ar mes turime savo ribas, ar ne, priklauso nuo mūsų vaikystės. Verta pažinti save ir gydytis :)
Taip pat kokia didelė atsakomybė perteikiant savo vaikams tas ribas! Fainai atskleista, kad tos ribos slypi Dievo principų suvokime! Pirmiausia ir svarbiausia užduotis tėvams - tai užauginti atsakingus vaikus. T.y. suprastų už ką jie atsakingi ir už ką ne; kad drąsiai galėtų blogiui pasakyti NE ir aišku, iš kitų be jokių frustracijų priimti NE.

Taip pat be galo aktualu, autorių aprašytos ribos tarp sutuoktinių. Kažkaip idealizuojama, kai sakoma, kad atitolimas tarp vyro ir žmonos yra labai blogas ženklas. Tačiau knygoje pagrindžiama tiesa, jog be atitolimo nebūtų suartėjimo. Atitolimas vienas nuo kito žmonai ir vyrui yra būtinas, kad jie galėtų vėl priartėti, taip dar labiau sustiprindami tarpusavio artumą!

Labai įstrigo, jog pyktis tai mūsų apsauginė reakcija. Kuo aiškiau įvardiname savo rėmus (ar kaip kitaip pavadinti tas ribas:)), tuo rečiau kils ir pyktis, nes jausimės saugūs, pažindami save. Nesuvaldytas pyktis verčia mus tik impulsyviai reaguoti. O ribos padeda sąmoningai pasirinkti!

Nėra nauja, kad esame atsakingi už savo jausmus, pasirinkimus, svajones, meilę (duoti ir priimti), troškimus, talentus, mintis, vertybes, limitus, veiksmus, nuostatas ir tikėjimą. Vėl ir vėl tai taip sveika prisiminti, nes beveik visada impulsyviai kaltiname kitą, kad "jis mane privertė" ar pan. Nors ir esame neatsakingi už kitus, bet esame susiję su kitaip ir atsakomybė atitenka prieš kitus!

Knyga tikrai superinė (kaip sako mano vyras :))! Siūlyčiau paskaityt ne vien tikintiems, nors ji parašyta krikščioniui. Čia kiekvienas ras sau reikalingų dalykų (tuo net neabejoju!).