Būna dienų, kai jaučiuosi baisiai! Bjauri žmona ir pikta mama... Negera, kai pagalvoji, kad tik aš viena tokia :) Tačiau, pasikalbėjus su kitomis mamomis ir žmonomis, supranti, kad daug kam taip būna.
Baisiausia, kai negaliu valdyti savo pykčio. Jam pateisinimų visada gali rasti, bet pasiteisinimų tokiems dalykams nėra. Juk ne dukra kalta, kad man būna sunku naktimis, kai ji nuolat verkia, ar dieną vis gulėti šalia, kad pamiegotų. Čia mano problema - neleisti, kad kantrybė trūktu. Ieškoti būdų, kaip galėčiau prisipildyti, .t.y pailsėti, atsigauti, taip įgauti vis daugiau kantrybės. Bet tas "vis daugiau" kelia abejonių! Juk įgauni ir vėl kažkur dingsta :)
Geras tas posakis, kad apykanta netoli nuo meilės, tik per vieną žingsnį! Dar žiūrint filmą užstrigo mintis: "labiausiai nekenčiame tų, kurie šalia mūsų". Juk tai tokia tiesa! Kur būname tikruoju savimi? Ant ko "natūraliai" išsiliejame? Ko lengviausia negerbti?.. Atrodo, jau taip myli, nors kitą akimirką baisiesi savo poelgiu, ar reakcija.
Graudu pripažinti, bet aš nesugebu besąlygiškai mylėti! Apsisprendžiu ir mokausi...
Nežmogiška būtų, jei kantrybė niekad netrūktų... O kad ji trūksta, dar nereiškia, kad nemylit :)
AtsakytiPanaikintiAčiū :)
AtsakytiPanaikintiNepyksta tik viskam abejingi ir mirusieji :) Natūralu jausti neapykantą, pykti ir tą pyktį ant kažko išlieti. Juk kai išsilieji pasidaro geriau, galų gale supranti, kad nepaisant visko, labai myli šalia esančius žmones ir kad jie tau brangiausi. O rutina daro savo, ir ją reikia priimti ir susitaikyti su jos pasekmėm. Sėkmės nuoširdžiai linkiu :)
AtsakytiPanaikinti