Kai Darja normaliau nemiega nei dieną, nei naktį, ar šiaip reikalauja labai daug dėmesio, jaučiuosi emociškai išsekinta. Tad kartas nuo karto pagalvoju, jei reikėtų auginti neįgalų vaikelį. Juk niekas nuo to neapsaugotas! Kiek reikia energijos, kantrybės, meilės!.. Kartais atrodo, jog tai būtų nepakeliama. Tačiau žinau ne vieną pavyzdį, kad iš kažkur, o mano supratimu, iš Dievo ateina visa, ko reikia tai situacijai pakelti. Manau, kad būtų lengviau išgyventi fizinę negalią, nei psichinę. Aišku, nepamatuosi sunkumo svorio. Žaviuosi žmonėmis, kurie myli ir neklausia "kodėl?", bet dažniau ieško: "ką galėčiau padaryti? ko pasimokyti?" Aš pati tokia noriu būti!..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą