Dilemų teatras

Vakar pirmą kartą susidūriau su DILEMOS TEATRU! Mamų klube jį pristatė psichologė Simona Vrubliauskienė.

Pirmiausiai gavome šiek tiek informacijos apie mūsų patyrimus. Kiekvienas iš mūsų turime komforto zoną. Pas vienus šis ratas didesnis, pas kitus mažesnis. Kiekvienas mes pasirenkame pagal save.
Susidūrę su sunkumais, iššūkiais, ar išbandymais, pakliūname į įtampos zoną. Būtent ši gyvenimo sfera lemia, ar mūsų komforto zona didės, ar mažės! Tačiau tas susidūrimas gali būti per sunkus, tada patiriame paniką, su kuria jau reikia tvarkytis.
Dažnai žmonės maišo įtampą su panika. Pasak Simonos, tarp jų labai plona atskirtis, bet tikrai yra. Dar tik pajautę įtampą, dažnai sakoma, kad panikuoju. Bet tai ne tiesa!

Jei norime, kad mūsų patirtis būtų visapusiškai naudinga, turėtume pereiti šiuos punktus:
- pasidalinti ja;
- su kažkuo aptarti;
- susieti su kitų patirtimi;
- pritaikyti.

Paskui pažaidėme porą žaidimų: SUGEDUSĮ TELEFONĄ, tik su veiksmais, parodydami tam tikras emocijas ir STATULOS STATYMĄ.
Labai patiko išvados! Kai statula pastatyta (buvo žodžiai v a i k y s t ė ir s i u r p r i z a s), reikia tiesiog aptarti ką matome, t.y. ne interpretuoti, bet vardinti faktus, pvz., stovi trys moterys, viena iškėlusi rankas, kita išsižiojusi ir pan. Bet mums sunkiai sekėsi tai daryti, mes šokome prie interpretacijos! Vietoj to, kad įvardintume faktą, jog moteris išsižiojusi, mes sakome, ji išsigandusi. Taip ir gyvenime!!! Esame linkę per greit, net neįsigilinę į situaciją, daryti interpretacijas, kurios dažniausiai būna klaidingos... Tad neskubėkim daryti išvadų, bet pirmiausiai įvardinkime faktus :)

Na, pagaliau priėjome prie DILEMŲ TEATRO!
Kaip tai vyksta?
- Turėtų būti ne mažiau šešių žmonių.
- Susiskirstoma į dvi grupeles.
- Kiekvienas dalyvis pasidalina aktualia, realia, neišspręsta jo gyvenimo situacija. Įvykiai neturėtų būti labai ilgi. Gali trukti tik 2 min. Svarbu, kad veiksme atsispindėtų neišspręstas klausimas, dilema, kaip elgtis toliau.
- Labai svarbu visiems priminti, jog tai konfidencialios situacijos ir visa tai, kas bus pasidalinta, negalima niekur pasakoti!
- Pasirenkama viena situacija.
- To, kurio situacija pasirenkama, tampa grupelės režisierius, kuris stato vaidinimą: parenka vaidmenis, sugalvoja tekstą, intonacijas ir pan.
- Viena grupė vaidina, kita stebi. (Režisierius irgi stebi.)
- Žiūrovai analizuoja situaciją. Vaidinant tą patį antrą kartą, bet kuris stebėtojas gali stoti į pagr. veikėjo vietą ir pervaidinti pagal save, taip parodydamas savo nuomonę ir gal būt sprendimo variantą. Vaidinti gali bet kas, netgi pats režisierius!
- Išsisėmus vaidinimui, visi susėda ir aptaria savijautas, pradėdami pirmiausiai nuo pagrindinio veikėjo. Visi pasisako, kas kaip jaučiasi, kodėl vaidino taip, ką tuo nori pasakyti. Pačiame gale pasisako pats režisierius; reaguoja į išsakytus pasiūlymus, kaip jaučiasi jis, matydamas skirtingus variantus ir pan.
Mąsčiau, kad būtų galima visa tai daryti bet kur, bet po Simonos, kaip psichologės specialistės įžvalgų, pamačiau, kaip svarbu, kad vienas asmuo sugebėtų padaryti tinkamas išvadas ir užbaigti šį užsiėmimą. Turint tokį žmogų, tada tikrai galima spręsti bet kokias problemas!

Na, tikrai buvau pastiprinta! Gavau gerų įžvalgų savo gyvenimui :) Ačiū!