Nors su vyru esam šalia vienas kito, bet toks jausmas, kad jau senokai nesimatėm :) Suprantam, kai buvo sakoma, kad džiaukitės vienas kitu, po to bus sunkiau. Taip norėtųsi tiesiog pabūt kartu :) Bet visas dėmesys kol kas mūsų stebukliukui.
Žinau, jog reikia išsaugot tarpusavio ryšį ir šiuo laiku. Juk gyvenam tikrai ne dėl vaikų (kaip populiaru sakyti mūsų tėvų tarpe). Aš noriu gyventi visų pirma dėl savo vyro, nes jam pasižadėjau :) O vaikai bus tik tam tikrą laiką. Tad reikia rasti balansą!
Nemanau, kad šeima yra dėl vaikų. O jei jų neturi?.. Dauguma mūsų patyrę, kad tėvų gyvenimas "dėl mūsų" atnešė tikrai daugiau sunkumų, nei džiaugsmų. O kai tėvai myli vienas kitą, tada ir jautiesi, kad jie tikrai gyvena ir dėl manęs.
Taip, šeima nėra tik dėl vaikų. Šeima yra vieta vaikams augti. O kad būtų ta vieta (ne butas ar kambarys, o meilės erdvė), reikia santykio tarp vyro ir moters. Vaikui atsiradus daug ko reikia išmokti. Būti tėvais. Ir išlikti pora.Duoti vaikams tai, ko jiems reikia šiuo augimo laikotarpiu, ir nepamiršti santuokinio ryšio. Bet reikia išmokti naujų būdų tam ryšiui išlaikyti... Tai ir yra sunkiausia. Trumpas pokalbis vakarais, kai vaikai sumigę. Savaitgaliais. Telefonu. Su tokio amžiaus vaikais - pora valandų jau prabanga. O apie dieną ar savaitgalį lieka tik pasvajoti.
AtsakytiPanaikinti